XVI a. keliautojo Samuelio Kieсhelio įspūdžiai apie Vilnių

Keliavo po visą Europą ir Artimuosius Rytus. 1586 m. birželį jis atvyko į Gardiną, o liepos 1–13 d. lankėsi Vilniuje ir aprašė savo vizitą. Čia jis apsistojo Vilniaus vokiečio, kilusio iš Leipcigo, – Antonio svečių namuose. Savo pasakojimą apie LDK sostinę jis pradėjo tuo, jog tai pagrindinis Lietuvos miestas, pakankamai didelis, plačiai išsidėstęs, netinkamai užstatytas ir silpnai įtvirtintas. Mieste absoliuti dauguma pastatų mediniai, tik keliose gražiausiose gatvėse, kur gyventa vokiečių, būta mūrinių. Matytą pilį Kiechelis vadino didele ir erdvia, bet senos statybos. Prie pilies buvo naujas pastatas, kuris iš vidaus atrodęs gražiai, bet bendras vaizdas buvo ne koks. Šalia regėjo didelę ir gražią bažnyčią. Taip pat atkreipė dėmesį į miesto multikonfesiškumą ir religinę toleranciją.

Kiechelis akivaizdžiai buvo linkęs į vartotojiškumą, nes tiek, kiek parašė apie prekes ir jų kainas, retas kitas XVI a. keliautojas pasakojo. Jis užrašė: kalbant apie maistą ir gėrimus, tai čia galima pigiai ir gerai apsipirkti. Pažymėjo, jog liepą Vilniuje galima įsigyti laukinių paukščių kurapkų ir tetervinų. Kiekvienas kainavo po vieną lenkišką grašį arba du vokiškus kreicerius. Kurtinys arba fazanas kainavo 9-10 kreicerių. Tuo tarpu kiškis kainavo 5 kreicerius. Kiechelis teigė, jog šeimininkas Antonis jam pasakojo, kad žiemą čia sumedžiojama ir parduodama daug kurapkų ir tetervinų, kad tuomet jie tekainuodavę 1 kreicerį. Negana to, žiemą čia sumedžiojama tiek daug kurapkų, kurtinių ir tetervinų, jog vežta parduoti į Karaliaučių arba Gdanską. Žiemą kiškis kainuodavo 3,5 arba 4 kreicerius. Pastebėta, kad kiškiai čia tokie pat kaip Švedijoje, nes žiemą keičia kailį į baltą.

Vilniuje už naminę vištelę reikėjo mokėti 1,5 arba 2 kreicerius, o už metinę vištą 4-5 kreicerius. Dėl jautienos, veršienos, avienos ar kitos panašios mėsos, svečias rašė, – jos gausu. Taip pat lengva nusipirkti grūdų. Tuo tarpu žuvies mažai dėl to, jog čia teka nedidelė upė. Apibūdindamas gėrimus Kiechelis pažymėjo, kad čia vanduo prastas, todėl blogas ir neskanus alus, bet pakankamai geras midus, kuris eksportuotas ir į kitus kraštus. Jis teigė, kad Vilniuje galima nusipirkti Reino ir vengriško vyno, bet dėl brangaus įvežimo jo kaina buvo didelė.

Aprašytas odų ruošimas. Kiechelis rašė, kad iš avies ir briedžių kailių čia pagaminama labai daug zomšos, kuris išvežamas į Livoniją, Maskvą bei kitur. Jį ruošia dažniausiai vokiečių meistrai. Jie laikosi savo privilegijų įpareigojimo, draudžiančio mokyti lenkus ir lietuvius šio amato ir gamybos technikos, kad patys neprarastų šio meistriškumo, o pameistriais ir mokiniais būna tik vokiečiai.

Pasak Kiechelio, apskritai prekyba Vilniuje gana prasta. Tačiau išskyrė ypatingai gerą prekybą lino žaliavomis – itin vertingu ir kokybišku linų pluoštu, kuris parduodamas net į Niurnbergą.

Toliau iš Vilniaus svečias keliavo į Rygą. Susidraugavo su ten važiuoti planavusiu vokiečių pirkliu. Jie nusisamdė totorius, kurie dirbo vežikais. Rašoma, kad kelionės „bilietas“ atskirame vežime jam kainavo labai pigiai – tik 4 guldenus. Liepos 13 d. vakare, vykstant vakarinėms mišioms, jų vežimai pajudėjo į Rygą.

Literatūra: Генадзь Сагановіч, Падарожныя запісы Самуэля Кіхэля пра Горадню й Вільню 1586 г. // Запісы, 2009, № 32, c. 85–92. Redagavo 2022 02 22 AP