Paslaptingoji duona borys

Seniausios duonkepės krosnys Lietuvoje žinomos iš XIII amžiaus Kernavės. Tad ir duonos – tokios, kokią ją žinome dabar – istorija siekia tuos laikus. Senąsias lietuviškos duonos rūšis užfiksavo Konstantinas Sirvydas savo XVII amžiaus pradžios lotynų-lenkų-lietuvių kalbų žodyne. Anot jo duona gali būti bėralienė, šiukšti, prėska (nerauginta), rugienė, kvietienė iš lėtesnių miltų, pašvystinė (šventinta), pladas (paplotėlis). 

Skirtingos duonos rūšys minimos ir XVI-XVIII amžių keliautojų per Lietuvą. Ne visas galime lengvai identifikuoti su mums žinomais receptais, bet viena iš paminėtų – itin įdomi. Basoji karmelitė iš Liublino Anna Żaboklicka savo 1638 metų kelionės į Vilnių dienoraštyje atkreipė dėmesį į įvairų lietuvių maistą. Tarp jų – juodą duoną, vadinama „Borys“. Kokia tai duonos rūšis mums padeda suprasti XVI-XVII amžių žodynai. Mączyńskio 1564 metų lotynų-lenkų kalbų žodyne borys duona aprašoma kaip „...juoda duona, panis ater...“. Knapiaus 1643 metų lenkų-lotynų-graikų kalbų žodyne borys duona susiejama su Lietuva („...grubi lietuviška duona <...> Panis acerosus <...> Panis sordidus <...> Panis cibarius...“). Sirvydas taip pat ją įvardija lotynišku žodžiu aceroſus (pažodžiui – padarytas su pelais) ir patikslina lietuviškai, kad tai – „duona bėralienė“. Tokį keista jos pavadinimą savo 1613 metų augalų žinyne paaiškino Syrenijus. Anot jo tai yra maišytų miltų duona, kepama nederliaus metais, miškuose gyvenančių žmonių, miltams naudojant iš miško surinktus ingredientus, pavyzdžiui, giles. Dėl to ir toks duonos pavadinimas (lenk. miškas – bor). Taigi, duona borys yra badmečio duona, kuomet trūkstant grūdų, į tešlą maišomi įvairiausi ingredientai: pelai, medžių žievė, gilės. Tik bėda ta, kad jie didina tik duonos kiekį, bet ne maistingumą.  

Šaltiniai:

1. Knapius, Grzegoz: Thesaurus Polonolatinograecus..., Cracoviae 1643.
2. Mączyński, Jan: Dictionarium latino-polonicum, Konigsberg 1564
3. Nowicka-Struska, Anna: Opis drogi do Wilna Marii Magdaleny od Zbawiciela, Anny Żaboklickiej, lubelskiej karmelitanki bosej. Pierwszy polski kobiecy diariusz podróżny z 1638 roku, in: Annales Universitatis Mariae Curie-Sklodowska, sectio FF – Philologia, 2020, 38, 2, https://cejsh.icm.edu.pl/cejsh/element/bwmeta1.element.ojs-doi-10_17951_ff_2020_38_2_27-51. 
4. Syrennius, Simon: Zielnik Herbarzem ziezyka Łacinskiego zowia..., Cracovia 1613.
5. Szyrwid, Constantino: Dictionarivm trivm lingvarvm in vsum studiosae iuuentutis. Vilnae 1642.