Legendinė Vilniaus karčema

Viena jų buvo vadinama Hulianka. Hulianka buvo ne šiaip karčema, o kafenhauzas – karčema prekiavusi kava. Kaip tik tokį pavadinimą (Kafenhauz Hulanka) randame Lauryno Gucevičiaus ir karo topografijos mokinių 1790-1793 metais parengtame „Trakų priemiesčio, Tauro kalno, Totorių, Lukiškių ir Užvingio geometriniame plane“. Plane dar pažymima, kad Hulanka įsikūrusi ant Varšuvos trakto. Kitoje trakto pusėje pažymėtas šulinys (Studnia przy Hulance). Ko gero kaip tik čia kava mėgavosi iš Varšuvos į Vilnių atvykusi Liudvika Byševska. Ji savo dienoraštyje 1786 m. birželį mini, kad nuvažiavo "...į Pohulianką gerti kavos. Užeiga medinė, padoriai įrengta, kavos už devynis auksinus davė tiek, kad Varšuvoje tektų pakloti dvidešimt septynis. Pasėdėjome visi geras dvi valandas...“. XV-XIX amžiais buvo būdinga statyti karčemas priemiesčiuose, prie didžiųjų kelių. Juk tai vietos, siūliusios visą keliautojui reikalingą "paslaugų paketą": nakvynę ir maistą žmonėms, pašarą ir pastogę arkliams, vietą vežimaičiui ar karietai ratinėje. Greta jų veikė bravorai, malūnai. Dažnas karčemininkas turėjo nedidelį ūkelį. Tad joms reikėjo erdvės, kurios mieste dažnai trūko. Mieste labiau veikė maitinimui ir gėrimams skirtos smuklės, o karčemos - priemiesčiuose. Nakvynė ir valgymas senojoje Lietuvos ar Lenkijos karčemoje turėjo būti egzotiška patirtis keliautojui. Prancūzų bajoras Gaspardas de Tende (1618-1697) yra pastebėjęs, kad Abiejų Tautų Respublikoje nebuvo pakelės užeigų kaip Vakarų Europoje. Tokių, kuriose būtų galima padoriai pernakvoti lovoje. Anot jo, "...šiame krašte dažniausiai galima rasti medinius pastatus, vadinamus karčema, kuriuose tenka nakvoti kartu su gyvuliais - arkliais, karvėmis ir kiaulėmis - lentomis apkaltoje ir šiaudais dengtoje arklidėje...".

Toliau jis rašė, kad taip, šios daržinės gale, paprastai, yra šildoma pirkia, bet joje negalima būti (ypač vasarą) dėl nepakeliamos smarvės, musių, blusų ir blakių. Tos patalpos niekas nevėdina, tad užsienietis geriau renkasi nakvoti arklidėje nei šildomoje patalpoje, kurioje gyvena smuklininkas su visa šeima ir dar laiko statinę raugintų kopūstų. Jų kvapas yra ypač nepriimtinas užsieniečiui. Ir, galiausiai, de Tende pataria, kad norint to baisumo išvengti, šioje šalyje vasarą geriausia nakvoti kluone, ant šviežio šieno. XVIII amžiuje nakvynės sąlygos karčemoje nebuvo kažkuo geresnės geresnės. Vaizdingas (su ironijos elementais) karčiamos ir jos teikiamų „paslaugų“ aprašymas pateikiamas Apšvietos epochos žydų intelektualo Saliamono Maimono memuaruose, kai jis aprašo Karolio Stanislovo Radvilos „puotą“ vienoje karčemų netoli Nesvyžiaus. „...Kunigaikštį įnešė į namus su drabužiais bei pentiniuotais batais, numetė ant purvinos, nepaklotos mano uošvės lovos <…> Kitą rytą kunigaikštį anksti pažadino <…> jis nežinojo, ar tikėti savo akimis: nenurengtas guli varganoje smuklėje, ant purvinos lovos, knibždančios blakių <…> kunigaikštis panoro <…> smuklėje iškelti didžiulę pietų puotą <…> varganoje smuklėje, kurios sienos buvo tiesiog juodos nuo dūmų ir suodžių, o balkiai paramstyti nenusakomos formos ramsčiais iš medžių kamienų, langai sudurstyti iš siaurų, aplūžinėjusių sakingos pušies rėmų, apklijuotų popieriumi; tokiuose namuose ant purvinų suolų, prie dar purvinesnio stalo…“. Kad visai greta, vos už Livonijos sienos karčemos buvo kitokios jau XIX amžiuje pastebėjo Leonas Potockis. Anot autoriaus Kuršo ir Žemaitijos karčemos labai skiriasi. Pirmoji - kuo švariausia, o antroji - kuo purviniausia. Kurše, valgymo patalpa didelė, balintomis sienomis, palei kurias išdėlioti suolai, o prieš juos - stalas. Žemaitijoje, valgymo patalpoje kamšysies kartu su kitais lankytojais, vištomis antimis ir namine ožka, žodžiu, "...visu inventoriumi, kuriam priklauso žiurkės urve, šuo po stalu, katinas ant krosnies ir svirplys užkrosnyje...".

Bet, grįžkime į Vilnių. Hulankos kafenhauzas minimas ir kituose XVIII a. pab. – XIX a. pradž. Vilniaus planuose (L. F. I. Von Orlicho, 1790 m.; F. Chomentovskio, 1793 m. ir 1798 m.). Šie dokumentai leidžia nustatyti legendinės Huliankos vietą. Kafenhauzas buvo maždaug ties dabartinių Basanavičiaus ir Jovaro gatvių sankryža, netoli Šv. Jackaus koplytėlės. 1799 m. plane (autorius [Jan, Pi...]) yra pažymėtos net dvi karčemos, abi vadinamos vienodai "Oberze pohulanki", tačiau pati vieta vadinama Juozapato slėniu (Józefatowa Dolina). Viena karčemų stovėjusi jau minėtoje vietoje, o kita – maždaug ties dabartine Jovaro ir Čiurlionio gatvių sankryža. Taip pat gali būti, kad viena iš Pohuliankos karčemų (stovėjusių maždaug ties dabartiniu J. Lukšos-Daumanto skveru) yra atvaizduota J. Ozięblowskio XIX a. vidurio litografijoje "Įvažiavimas į Vilnių nuo Pohuliankos pusės".

Naudota literatūra: Jan, Pi...]. „ Mappa Części Gruntow Zwanych Józefatowa Dolina Części Zakretu, I Ogrodu Seminaryiskiego..." (planas), 1799, VUBRS, F23-Žemės Planai. XVI-XX A. Maimonas, Saliamonas. Gyvenimo Istorija. Ištakos. Vilnius: Lietuvių Literatūros Ir Tautosakos Institutas, 2004. Oziębłowski, Józef. „Wjazd Do Wilna Z Pohulanki“, 1850. Potocki, Leon. Pamiętniki Pana Kamertona. Cz. 1. Poznań: J.K. Żupański, 1869. Savičevas, https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/ar-zinai/lietuva-ir-kava-kada-kava-pasieke-lietuva-ir-kur-buvo-pirmosios-vilniaus-kavines-1634-1455394 Tende, Gaspard De. Relation Historique De La Pologne: Contenant La Pouvoir De Ses Rois, Leur élection Et Leur Couronnement, Les Privileges De La Noblesse, La Religion, La Justice, Les Moeurs Et Les Inclinations Des Polonois; Avec Plusieurs Actions Remarquables. A Paris: Chés Jacques Villery, Rue De La Vieille Bouclerie, à L'Estoille, 1687. Vilniaus Miesto Planai (sud. Birutė Rūta Vitkauskienė). Vilnius: Lietuvos Nacionalinis Muziejus, 2016.