Kaip surasti kelią į Kauną?

Karaliaučius-Kaunas-Vilnius-Ryga Kaunas
Grįžti atgal

Jei tektų važiuoti ar joti per XVI-XVIII amžiaus Lietuvą, ko gero labiausiai šokiruojantis dalykas būtų keliai. Nuo seniausiųjų laikų iki pat XIX a. Lietuvoje kelias buvo be sankasos, tik išvažinėta (kartais abipus pažymėta vagomis) juosta per laukus ir pievas.

Vienas Napoleono armijos karininkų pastebėjo, kad „dauguma kelių nuo Nemuno [Kauno] iki Vilniaus yra arba tokie smėlėti, arba tokie klampūs, kad problemų kelia net geriausiomis oro sąlygomis“. Kelių pagalbinė infrastruktūra (tiltai, keltai, kamšos ir t.t.) taip pat beveik nesikeitė laikui bėgant. Pavasarį ir rudenį jie baisiai pažliugdavę. Tuomet, net ir nedidelė kelionė virsdavusi tikru išbandymu. Teigiama, kad Barboros Radvilaitės kelionė iš Vilniaus į Dubingius (apie 55 km) lapkričio mėnesį truko net 16 valandų. Tad laikas keliauti buvo geriausias vasarą, kai žemė pradžiūdavo arba žiemą, kai ji įšaldavo. Vilniaus universiteto profesorius Jozefas Frankas, žiemą, spaudžiant smarkiam šalčiui, per 18 valandų "parlėkė" net iš Radzivilmontų į Vilnių (apie 250 km). Pirmasis naujo tipo kelias su sankasa (Sankt Peterburgo–Varšuvos pašto kelias) per Lietuvos teritoriją buvo nutiestas tik 1830–1836 metais. O iki to laiko geografinė kelio vieta daugiau siejosi su vietiniu žmonių atmintimi nei žemėlapiais ar aiškiai pažymėtu keliu tikroje vietovėje. Jei bandytume įsivaizduoti anų laikų kelius vietovėje, prisiminkime šiuolaikinius miško keliukus - vingiuotus, su nežymiomis sankryžomis, besijungiančius ir vėl išsišakojančius - sudarančius tinklą, kurį išnarplioti be vietovę žinančio vedlio yra beveik neįmanoma. Ir taip nutikdavo net tada, kai tekdavę keliauti, šių laikų supratimu, magistraliniais keliais. Jozefas Frankas 1806 m. liepos mėnesį išvykęs iš Vilniaus Kauno link visą naktį klaidžiojo miškuose aplink Vilnių nes vežikui tamsoje niekaip nesisekė rasti kelio. Po keleto metų, 1812 m., panašiai nutiko Napoleono armijai, kuomet persikėlę per Nemuną ties Kaunu jie nelengvai rado kelius į Vilnių, nes atsitraukiantys rusai buvo sunaikinę juos žyminčius ženklus.

Naudota literatūra: Čelkis, Tomas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Kelių Evoliucija. Sausumos Užvaldymas. Vilnius: Vilniaus Universiteto Leidykla, 2021. Frank, Joseph. Atsiminimai Apie Vilnių. Vilnius: Mintis, 2001. Karalius, Laimontas. "Tiltai, Pervažiuojamieji Perkolai, Kamšos, Pagrandos, Mediniai Grindiniai, Pylimai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Sausumos Keliuose XVI Amžiuje." Lietuvos Istorijos Metraštis 2008, no. 1 (2009): 5-25. Napoleono Armija Lietuvoje: Prancūzų Prisiminimai. Vilnius: Mintis, 2011. Nawrot, Dariusz. “Didžioji Armija Kaune ir jo apylinkėse 1812 m. birželį,” Kauno istorijos metraštis, 2013, nr. 13, p. 73-89. https://eltalpykla.vdu.lt/1/31519. Pleckevičius, Jonas. Nuo Kauno Iki Daugpilio Senuoju Pašto Traktu. Vilnius: Vilniaus Dailės Akademijos Leidykla, 2007.

Peržiūrėti stotelių sąrašą

Kiti pasakojimai:

">
Legendinė Vilniaus karčema
Karaliaučius-Kaunas-Vilnius-Ryga
Vilnius