Kaip jėzuitas Adomas Minkevičius kelionėje į Salas lietuvių kalbos mokėsi

Šiuo terminu tuometinis Vilniaus vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio (Brzostowski) teologas apibūdino lankytose vietose vartojamą lietuvių kalbą – jos mokėsi mėgindamas teisingai ištarti Wardan Diewa Tiewa ir labanakt, suprasti, ką lietuviškai reiškia valgyti, gerti, miegoti, vaikščioti.

A. Minkevičius nurodė po Joninių Videniškiuose išvykęs naktį Molėtų keliu, paskui dieną per Kuktiškes, Uteną, Vyžuonas, Svėdasus pasiekęs Marikonio dvarą Salose (lot. ad Sollos), kur krikštijo Ukmergės pakamorės Marcijono Juozapo Dombrovskio (Marcjan Józef Dąbrowski) sūnų (paskui grįžo į Vilnių per Šnipiškes).

 „Mane čia moko naujosios lotynų [kalbos], kurios nėra nei Romoje, nei Paryžiuje, nei Kelne, nei Lenkijoje arba kur kitur pasaulyje, bet tik Lietuvoje, Latvijoje ir Žemaitijoje. Ir ką kalba šitos gentys, tas pat yra Italijoje [pažodžiui su Italija], čia šneka taip gerai, kaip ten. Ir aš jau pakankamai daug pasistūmėjau, nes dabar žinau [žodžius] valgyti, gerti, miegoti, vaikščioti ir palinkėjau labos nakties tokiam garbangalviui (Me hic docent Novum Latinismum, quod nec eſt in Roma, nec in Parrhisia, nec in Colonia, nec in Polonia, aut alibi ex qvatuor mundi partibus, sed tantum in Litvania, Lotavia, et Samogitia, et dicunt qvod iſtæ Gentes idem sunt cum Italia, et ita bene garriunt hic sicut ibi. Et jam multum nimis profeci, jam enim scio, comedere, bibere, dormire, ambulare, et bonam noctem precavi tali criſpo>, LMAVB, F43-27041, lap. 1. Dėkoju lituanistui Vidui Garliauskui už šią nuorodą.

Laiške minima „naujoji lotynų kalba“ galėtų reikšti užuominą apie populiarią XVIII a. Lietuvos visuomenėje teoriją apie lietuvių kilmę iš romėnų, skirtingą nuo lenkiškosios sarmatų teorijos. Ją pagrindžiant buvo pažymimas atskirų lietuviškų žodžių skambesio sąsajos su lotynų (italų) kalba. Gimęs Ašmenos paviete ir 1699 m. į Jėzaus draugiją įstojęs A. Minkevičius (jis taip pat žinomas kaip 1718 m. išspausdinto darbo Ex universa philosophia theses autorius) lietuvių kalbos nemokėjo, skirtingai nuo neįvardinto adresato. Apie jos mokymąsi Minkevičius kalba ironiškai, bet priverstas taikytis prie aplinkos – lietuvių kalba vartojama Videniškiuose ir kitose Aukštaitijos vietose. Kelionių kultūros požiūriu svarbus faktas, kad į Salas netoli Rokiškio vykstama ne per Balninkus ir Anykščius, o per Molėtus ir Kuktiškes. Tai patvirtina šio alternatyvaus maršruto naudojimą nepaisant valdovo įsako, nukreipdavusio pirklius į Rygą Vilniaus-Breslaujos vieškeliu. Kelias į Kuktiškes vedė iki Juodėnų bei Čiulėnų, kuriuose 1784 m. minimas tiltas per Žaltvykslės upelį, malūnas ir Zyberkos užeiga. Paskui, pasukus į dešinę pro Aidiečių kaimą, vykta iki Kuktiškių. Kita kelio atšaka vedė tiesiai iki Suginčių pro šalį ten buvusios karčemos, nuo kurios „iš dešinės pusės matosi ponų Janovskių bažnytėlė ir dvaras“, bei Mažeikių kaimą iki Utenos. Bet šis kelias buvo prastas, duobėtas, miškingas ir pelkėtas. Tad nenuostabu, kad jėzuitas A. Minkevičius pasirinko kelią į Salas, kurias Fredianis Marikonis iš Boguslavo Radvilos įsigijo 1661 vasario mėn. vasario 10 d., per Kuktiškes. O štai jėzuitų maršrutų iš Vilniaus į Rygą XVII a. pradžios aprašymuose kelias per Kuktiškes neminimas – keliauta per: 1. Giedraičius, Balninkus, Anykščius, Jurgeliškes, Kupiškį, Salamiestį, Biržus, arba 2. Giedraičius, Dieveniškes (Dźiewieniszki, galimas daiktas Girsteitiškio dvaro palivarko Dieveniai pavadinimo sulenkinta forma), Svėdasus, Rokiškį. Kita vertus, privataus maršruto pasirinkimą galėjo lemti noras aplankyti pažįstamus, sudalyvauti bažnytinėse iškilmėse ar krikštynose. Pažymėtina, kad kunigo A. Minkevičiaus atveju pasirinktas maršrutas, vedęs per Vilniaus vyskupo dvaro valdas.

Adomo Minkevičiaus 1720 m. laiškas neišaiškintam adresatui, LMAVB, F43-27041; 1784 m. Pabaisko dekanato vizitacijų aktai, LVIA, f. SA, nr. 18580; Tomas Čelkis, Visi keliai veda pro Molėtus, iš Molėtų krašto istorinės atodangos, Molėtai, 2023p. 54-62."

Susijusios istorijos:
Kaip alavinių indų pameistrys nosį Lietuvoje nušalo
Kaip jėzuitai kelius tiesė