Piligrimų valgiai, pakeliui į Trakus

XVI a. į ją keliavo LDK didikas Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis su palyda. Piligriminės kelionės į šį miestą rengiamos iki šiol. Kitos svarbios piligriminių kelionių vietos yra susiję su apaštalais - artimiausiais Jėzui Kristui žmonėmis. Iki šiol piligrimų būriai iš įvairių Europos vietų traukia į Santjagą de Compostela. Tačiau į tokį tolimą žygį gali išsiruošti ne kiekvienas. Tad, laikui bėgant, piligriminės kelionės pradėtos rengti į artimesnes vietas: bažnyčias, kuriose palaidoti šventieji, kuriose yra stebuklais pagarsėję paveikslai, vietas, kuriose apsireiškė Švč. Mergelė Marija ar tiesiog į didesnius, regione reikšmingesnius atlaidus. Lietuvoje turime kelias piligrimystės vietas. Viena jų - Trakų bažnyčia, kurioje yra stebuklais garsėjantis Dievo Motinos paveikslas, 1718 m. rugsėjo 4 d. vainikuotas popiežiaus Klemenso XI atsiųstomis karūnomis. Tai buvo antras pasaulyje toks įvykis už Romos ribų. Tačiau Trakų Dievo Motinos paveikslas garsėjo stebuklais ir traukė maldininkus dar iki karūnacijos. Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus epodžių knygoje rasime Jonušui Skuminui Tiškevičiui dedikuotas epodes, pavadintas „Keturios Mergelės Motinos mylios“, kuriose aprašoma 1622 metais vykusi pirmoji istorijoje procesija iš Vilniaus į Trakus, skirta padėkoti už pergalę Chotyno mūšyje. Kadangi anuo metu atstumas buvo matuojamas taip vadinamosiomis didžiosiomis myliomis, nuo Vilniaus iki Trakų jų buvo kaip tik keturios. Epodėse jos pavadintos pagal vietovardžius: Panerių, Vokės, Gaidžio kaimo ir Trakų. Antrajai piligriminio žygio myliai skirtoje epodėje randame pietų aprašymą. Piligrimai pietauja prie Vokės upelio, pasitiesę staltieses ant žolės. O patiekalai? Poetas mini nuo karščio gelbstinčią trūkažolę, tiesiog pašlakstytą švelniu aliejumi. Istoriniais laikais šiam augalui skirta daug dėmesio medicinos ir gastronomijos knygose. Szymonas Syrenijus savo 1613 metų augalų enciklopedijoje aprašė net septynias cikorijų atmainas: mums pažįstamą mėlynžiedę paprastąją trūkažolę, baltažiedę jos formą (laikydamas ją moteriškąja) ir šviesiai violetinę augalo formą. Kitos Syrenijui žinomos cikorijos rūšys buvo kultūrinės, auginamos daržuose. Humoralinės dietetikos ir medicinos požiūriu, visos cikorijos laikytos vėsinančiomis antru laipsniu. Dėl kitos savybės buvo nesutariama. Anot Syrenijaus jos sausinančios antru laipsniu. Ir, žinoma, laukinės yra gydomuoju požiūriu stipresnės, nei kultūrinės. Anot autoriaus jos padeda nuo visų humoralinio karščio sukeltų ligų. Istorinėje gastronomijoje riba tarp maisto ir medikamento buvo pakankamai menka. Tad, dalis senųjų gydomųjų receptų, šiais laikais atrodo artimesniais virtuvei nei vaistinei. Pagal Syrenijų cikorijos valgomos ne tik žalios, salotose, bet ir virtos, daržovienėje. Syrenijaus knygoje rasime ir du trūkažolės receptus. Pirmasis – kiek įmantresnės salotos, nei minimos Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus. Simono Syrenijaus salotos gaminamos iš rūgštynių, trūkažolės ir daržinių salotų lapų, apšlakstytų actu ir pagardintų cukrumi. Antrajam patiekalui naudojamos trūkažolės šaknys ir rezultatas primintų mūsišką uogienę. Tačiau nepamirškime, kad trūkažolės čia valgomos ne šiaip karštą vasaros dieną atsiaušinti, bet piligriminės kelionės metu. Humoralinėje medicinoje ir dietetikoje karštis buvo siejamas su tulžimi (chole) ir jis reiškė ne tik fizininius, bet ir dvasios dalykus. Karščio perteklius reiškė ūmų charakterį, piktumą, godumą, aistringą atsidavimą kūno malonumams. Tad, organizmo vėsinimas piligrimams ne tik padėdavo iškęsti vasaros karštį bet ir vedė link šventumo. Tai akcentuojama XVII ir XVIII amžių tekstuose. Pavyzdžiui, Kražiuose mirusio jėzuito Andriejaus Dimitrovičiaus biografijoje rašoma, kad jis „penkiolika metų garbingai atliko virėjo pareigas“ ir net tokiomis (humoralizmo požiūriu) išskirtinai karštomis sąlygomis, kai „tiek daug laiko praleisdavo prie pat ugnies, niekada nebuvo pastebėtas užsidegantis tulžingo pykčio liepsnomis; priešingai, vykdydamas šitokią karštą priedermę, turėjo tokią romią sielą, kad galėjai jį pavadinti itin šalto prigimimo žmogumi“.

Naudota literatūra: Čiurinskas Mintautas, Daukšienė Ona, „Kražiuose mirusių jėzuitų mažosios biografijos – summariola vitae“, in: Senoji Lietuvos literatūra, 2011, kn. 32, p. 215–268 Maslauskaitė-Mažylienė, Sigita. "Kuo svarbus Trakų Dievo Motinos paveikslo karūnavimo 300 metų jubiliejus?". Bernardinai, 2017-09-03. https://www.bernardinai.lt/2017-09-03-kuo-svarbus-traku-dievo-motinos-paveikslo-karunavimo-300-metu-jubiliejus/ Sarbiewski, Maciej Kazimierz. Lemties žaidimai =: Ludi Fortunae : Poezijos Rinktinė. Bibliotheca Baltica. Lithuania. Vilnius: Baltos Lankos, 1995. Syreński, Szymon. Zielnik herbarzem z ięzyka łacinskiego zowią : to iest Opisanie własne imion, kształtu, przyrodzenia, skutkow y moc zioł wszelakich [...]. Cracoviae : (w Drukarni Bazylego Skalskiego, III) 1613.