Šventosios Romos imperijos pasiuntinys Zigmundas Herberšteinas

Jo pasakojimas apie regėtą LDK yra labiau siužetinis, nei kasdienis kelionės įvykių fiksavimas. Toks rašymo stilius nubraukė nemažai detalių apie keliavimo ypatybes. Autorius fiksavo girdėtas istorijas apie vietos gyventojus, regėtus miestus ir gyvenvietes bei kraštovaizdį. Jo dėmesį atkreipdavo nuostabą kėlę dalykai. Jis pasakojimą pradėjo nusakydamas šalies geografiją ir klimatą, kuris čia buvo itin atšiaurus. Jo akimis kraštas retai apgyvendinta, miestų labai mažai, o Žemaitijoje jų visai neregėjęs. Vyravo mediniai kaimai ir mieteliai. Šį vaizdinį sustiprino dideli pelkynai, nes kalbėdamas apie Polesės pelkių masyvą (dabartinėje Baltarusijoje) teigė, kad jis toks platus, jog net pavojinga keliauti. Balų tokia įvairovė, jog net vietiniai nežino jų pavadinimų. Nepaisant to, Herberšteinui įspūdį darė ant kalvų išsidėstęs Vilnius, kurį juosė didelė gynybinė siena ir buvo daug mūrinių bažnyčių, vienuolynų bei namų. Tačiau būdamas kataliku stebėjosi, jog mieste daug stačiatikių cerkvių. 

Diplomato pasakojime LDK valdantysis elitas ir miestiečius nesulaukė tiek dėmesio kiek valstiečiai ir provincijos bajorai. Šis jo susidomėjimas sutapo su regėtais jam neįprastais baudžiaviniais gyventojų santykiais. Herberšteinui buvo sunku suprasti, kaip rašoma, jog bajoras apsilankęs priklausomo valstiečio namuose galėjo daryti ką tinkamas – net išvaryti šeimą iš namų ir bausti kūno bausmėmis. Jo nuomone 6 dienų savaitinis atodirbis dvare, valstiečius labai skurdino. Ne taip mielai atsiliepė apie LDK bajorus, kurie jo nuomone, pernelyg išpuikę, mėgę prabangą. Tačiau diplomatą žavėjo bajorų išpuoselėti ir eiklūs žirgai.

Dėl nežinomų priežasčių, daug dėmesio skirta žemaičiams. Pabrėžta, jog nors Žemaitija didelis regionas, bet joje keliautojas nematė nei didelių miestų, nei pilių. Kruopščiai aprašė gyventojų išvaizda. Žemaičiai, jo akimis, buvo aukšto ūgio žmonės, narsūs ir karingi, jų ginkluotė labai įvairi, bet geriausiai jie svaidė ietį. Rengdavosi pilkai, kaip galima suprasti – lino drabužiais. Ir nors jie aukšti žmonės, bet gyveno žemose trobose, kuriu centre kūrentas židinys, prie jų susėsdavo trijų kartų šeima. Trobose žmonės gyveno kartu su gyvuliais. Tai lemdavo ne tiek vietos stoka, kiek praktinis sumetimas, nes žiemą kartu su gyvuliais būdavo šilčiau. Pagrindinis žemaičių pragyvenimo šaltinis buvęs žemdirbystė. Žemę jie dirbę labai paprastais mediniais įrankiai ir padargais. Herberšteinas užrašė išgirstą pasakojimą, jog žemaičių seniūnas norėjęs palengvinti sunkų žemaičių žemdirbių darbą. Todėl atgabenęs geležies iš kurios būtų nukalti geležiai noragai ir jais būtų lengviau ariama žemė. Tais metais žemaičiai suarė žemę geležiniais noragais, bet – sutapimas, dėl blogų orų nuimtas prastas derlius. Žemaičiai dėl to labai sunerimę ir priėję išvados, kad blogas derlius buvo ne dėl prastos vasaros, bet dėl to kalti geležiniai noragai. Net pyko ant seniūno, kad šis jiems taip pakenkė, o seniūnas, bijodamas maišto, liepė vėl arti žemę su mediniais noragais kaip šie buvo pratę. Be to, Herberšteiną itin stebino ūkyje naudoti maži arkliukai (dabar vadinami žemaitukai), kurie ištvermingai pajėgė arti žemę. Šis tas pasakyti ir apie žemaičių papročius. Šio keliautojo ir jo bendražygių į atmintyje įsirėžė Žemaitijoje regėtos šventosios giraitės, į kurias žemaičiai bijojo įkelti koją, nes tikėjo, kad jose gyvena protėvių vėlės, kurias užrūstinus galima sulaukti nelaimės. Dar baisesnis dalykas Herberšteinui buvo tas, jog žemaičių namuose šliaužioja kažkokie šliužai trumpomis kojomis, kurias žemaičiai vadina givuoites. Jie tarsi naminiai gyvūnai saugoti ir penėti. Negana to, jei nutikdavo kas namuose negero tikėta, kad tai atpildas už nederamą rūpestį jais. 

Keliautoją domino LDK miškuose regėti žvėrys – meškos, lūšys, briedžiai, o aprašydamas stumbrų ir taurų išvaizdą, juos net nupiešė. Apie stumbrus rašė, kad šie skyrėsi nuo naminių jaučių, nes turėjo karčius, gaurais apaugusį sprandą ir mentes, pasmakrėje barzdą. Kailio plaukai panašūs į samanas, galva trumpa, akys didelės ir piktos, lyg liepsnojančios, kakta plati. Ragai tokie dideli ir taip išsiskėtę, jog į jų tarpą galėjo susėsti trys stambūs vyrai. Nugara turi gūbrį, o užpakalinė kūno dalis žemesnė. Apie taurus, pasakyta mažiau, jog tai juodi į jaučius panašūs gyvūnai su balta juosta ant nugaros. Laisvėje jų nelabai daug. Todėl Lenkijos karaliaus nurodymu jie atskirai veisti Mazovijos kaimuose. Taurai labai vertinti, ir net tikėta, kad iš jų kaktos išrėžtos odos padaryti diržai turėjo gydomąją galią. Jais prieš gimdymą apsijuosdavo besilaukiančios moterys, nes tikėjo, kad tai palengvina gimdymą. Diplomatas teigė, kad būtent du tokius gydančius diržus jam padovanojo Lenkijos karalienė Bona Sforza, o jis, savo ruožtu, vieną jų padovanojo imperatoriaus žmonai, kaip vertingą dovaną. 

Autorius: Tomas Čelkis.