Sidabrinio šaukšto kelionė

Šis 16-metis bajoraitis 1752 rugsėjo 20 d. rašo: „Pietus valgiau Dzembove, tada įveikęs Notecės upę ir keliui į Lesną likus dešinėje, leidausi Poznanės [keliu], juo nukeliavau į Vyšynų miestelį, priklausantį Santoko kaštelionui Leonui Račynskiui. Čia, einant gulti, pastebėjau, kad per užmaršumą Dzembove paliktas sidabrinis šaukštas.

Berniukas, dėl kurio kaltės taip atsitiko, niekaip negalėjęs gauti kumelės, turėjo kelią pėsčiomis keliauti ir šaukštą kitos dienos ryte 8 valandą parnešė“. Ši istorija LDK kelionių tyrimams įdomi keliais aspektais. Aišku, gaila „užmaršaus“ tarno, su kuriuo didiko atžala, matyt, elgėsi taip, kaip buvo įprasta anuo metu – be ceremonijų, negailėdamas jo kojų, nes vaikinukas pats kaltas, kad nepaėmė Dzembovo karčemoje ar užeigoje, nežinia kur Hilzeno numesto šaukšto, kad „negavo kumelės“ ir privalėjo naktį eiti pėsčias. Tokia buvo nelengva tarnų dalia. Berniukas keliavo pėsčias visą naktį ir grįžo ryte 8 valandą, nes atstumas tarp Dzenbovo ir Vyšinų nemažas – beveik 30 kilometrų šiuolaikiniu asfaltuotu keliu.

Tačiau kelionių ir keliautojų kasdienybės tyrimų požiūriu bene įdomesnis yra klausimas apie sidabrinio šaukšto kaip tam tikro ypatingo kelionės įrankio ir svarbaus ženklo, leidžiančio suprasti bajorijos mentalitetą, vaidmenį. Kodėl Hilzenas dėjo tokias dideles pastangas atgauti paliktą šaukštą? Ar tik dėl to, kad jis buvo sidabrinis ir vertingas kaip dirbinys iš tauriojo sidabro? Taip, šaukštas Hilzenui galėjo būti svarbus kaip dovana, kaip atminties apie dovanotoją ženklas, kaip paveldimas iš kartos į kartą daiktas. Kitovičius prisimena, kad sidabriniai šaukštai nešioti specialiuose, gausiai dekoruotuose įdėkluose, prisegamuose prie juosmens. Jaroslavo Dumanovskio tyrimų duomenimis, sidabriniai stalo įrankiai, o ypač sidabriniai šaukštai, reiškė „siekimą palaikyti šlėktos-žemvaldžio vertą gyvenimo standartą“. Tarp bajorijos Didžiojoje Lenkijoje daiktų 1743 m. randame „sidabrinį jaunuolio šaukštą su juodo saffiano odos dėklu“. Galbūt tokį šaukštą turėjo Hilzenas? Taigi, sidabriniai šaukštai elegantiškuose kaip šiuolaikinių mobilių telefonų dėklai apdaruose, pritvirtinti prie bajoriško apdaro juosmens šalia kardo, XVIII a. buvo apgalvotai demonstruojami viešoje erdvėje, jie sudarė svarbų šlėktos įvaizdžio detalę. Jos prarasti jaunasis Hilzenas niekaip nenorėjo. Kita vertus, Hilzenas Dzembove valgė su savo, o ne maitinimo įstaigos pasiūlytu, šaukštu. Tokia buvo tuometinė keliautojų viešojo maitinimo kasdienybė. Svečiams stalo įrankiai buvo patiekiami retai. Ypač sudėtinga buvo gauti šakutę, ji minima kaip ypatingas prabangos daiktas. Pavyzdžiui, diplomato Jeromo Horsey'jaus apsilankymo 1590 metais puotoje pas Kristupą Ravilą Vilniuje aprašyme kaip ypatingas reiškinys yra minima, kad sidabrinė šakutė buvusi skirta kiekvienam puotos dalyviui kartu su saldžiais patiekalais (1990 metų rusiškame šios kelionės aprašymo vertime šakutė virto šaukštu). Apie keliauninkų XVIII a. Lietuvoje vargą – stalo įrankių stoką rašo matematikas, astronomas Johanas Bernoulli (1744-1807), beje, susirašinėjęs su VU rektoriumi Martynu Počiobutu. Jis išvyko iš Mintaujos 1778 rugsėjo 13 d. pro Meškuičius, Šiaulius, Radviliškį, Šeduvą, Baisogalą, Mantvydavą, Kėdainius (nakvynė), o Kauną pasiekė kitą dieną. Čia turguje nusipirko šakučių, nes „jų Lietuvoje neduoda užvažiuojamuose namuose“. Paskui Bernoulis persikėlė keltu per Nemuną, apžiūrėjo Prienus su didele medine pilimi ir mažesne mūrine ir dailia pilaite (gal Butlerių-AP), ir per Alytų, Merkinę pasiekė Gardiną. Beje, netoli Merkinės Bernoulis nakvojo lenkų karčemoje, nes „tą dieną pas žydus negalima gauti jokių paslaugų“. Toliau pažymima, kad lenkai įpratę su savimi vežiotis patalus, virtuvės reikmenis ir kitus dalykus, nes užeigoje siūlomi, geriausiu atveju, mediniai šaukštai ir lėkštės, o „peilį sunku gauti, turėjau du su savimi, galėjau vieną paskolint savo bičiuliui (Bibienai), bet vietoj šakučių tenkinausi grėbliukais“. Taigi, keliautojus iš užsienio vargino neišvystyta kelių-pakelių infrastruktūra. Kita vertus, anot Georgo Forsterio, 1785 m. sidabriniai įrankiai Vilniuje kainvo ne daugiau, kaip Berlyne. Jis nurodo, kad „indų valgyti ir gerti, virtuvės rykų rasiu Vilniuje, iš Berlyno tik norėčiau pasiimti keletą tuzinų peilių, šakučių, keletą gerų réchauds [kaitintuvų]”. Taigi, šaukštai Forsterio nedomino, jų XVIII a. pabaigoje Lietuvoje jau buvo galima gauti nededant ypatingų pastangų, kurių prireikė Hilzenui ir jo tarnui susigrąžinant šaukštą kaip prarastą šeimos ar giminės vertybę ir/ar bajoro prestižo ženklą.

Šaltiniai: Georgo Forsterio laiškai iš Vilniaus. Vilnius: Mokslas, 1988. Juozapo Jurgio Hilzeno 1752–1754 metų kelionės dienoraštis = Dziennik podróży Józefa Jerzego Hylzena w lat 1752–1754. Sud. Arvydas Pacevičius, parengė Joanna Orzeł, Arvydas Pacevičius, Stanisław Roszak. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013.