Sausumos transportas LDK

Dažniausiai žiemos metu naudotos rogės. Kronikininkas Henrikas Latvis nurodo, jog 1207 m. gruodį lietuviai žygio į Tureidos žemę metu su rogėmis buvo įvažiavę į pačią Ķizbeles bažnyčią, o žygio metu surinktą grobį krovė į roges (lot. vehiculis). Taip pat pavienių žinučių apie ratines susisiekimo priemones randama XIV–XV a. šaltiniuose. Hermanas Vartbergietis nurodo, jog vežimu (lot. currus) važinėdavo Livonijos magistras. Keleivinius vežimus mini Vygandas Marburgietis, nes 1357 m. prie Veliuonos riterius užpuolę lietuviai sukapojo riterių vežimus. Šaltiniuose užsimenama, kad ratines transporto priemones naudojo ir lietuviai. 1378 m. Ordino žygio metu, kelyje iš Aristavo į Ariogalą, riteriai rado keturiasdešimt pakrautų (tikriausiai šieno) vežimų. Vadinasi, vietos gyventojai mokėjo daryti vežimus. Tą liudiją ir žinutė 1323 m. gegužės 26 d. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiške Europos miestams, kur tarp kviečiamų amatininkų paliudyti ir račiai. Be to, ir archeologinių kasinėjimuose randa vežimų detalių bei arklių pakinktų fragmentų, pavyzdžiui kamantus. Įdomus faktas randamas rusų metraščiuose, jog 1428 m. monarcho Vytauto žygio į Naugardą metu vežta didžiulė patranka, kuri vadinta Galka, ir pusė dienos jos didelį vežimą traukė keturiasdešimt arklių, o antroje dienos pusėje keisti arkliai, kad būtų tęsiama kelionė.

XVI–XVII a. bajorų dvarų inventoriuose, surašant turtą, neretai minimi vežimai bei rogės. Pasiturintys įsigydavo karietas, kai kurios jų būdavo ištaigingos. Beje, kartais bajorai turėdavo ir mažus vėžimėlius ir rogutes, galbūt skirtas vaikams arba pramogai. Kas galėdavo, transporto priemonėms laikyti pasistatydavo medines vežimines (rus. обозьня, lenk. wozownia), dengtas šiaudais, su plačiais įvažiavimo vartais. XVI a. liudijama, kad Loznikų dvaro sodyboje buvo senos rogės, kurios kainavo keturis grašius, į jas būdavo įkinkomi du arkliai. Neringos Dambrauskaitės tyrimai rodo, kad pasiturintys kilmingieji transporto priemonių turėjo daugiau ir puošnesnių. 1577 m. Verchavičių dvare buvo karieta, kainavusi 30 kapų grašių ir trys geležimi kaustyti iždo vežimai, kiekvienas kainavęs po 15 kapų grašių. 1582 m. pasiturinčio Žeimenos dvaro savininko sodyboje buvo vežiminė, kurioje stovėjo karieta, dvi pusiau dengtos karietos, trys iždo vežimai, vežimas, vežimėlis ir gėrimų vežimas.

Apie valstiečių vežimus liudija Aleksandras Gvaninis savo 1578 m. kronikoje, jog tai buvo vežimai su prastais ratais, be jokios geležies, suraišioti rykštėmis ir virvėmis; tekiniai sulenkti iš vieno medžio ir sustiprinti, kad ilgoje kelionėje išlaikytų, o važiuojant ašys labai girgždėjusios, nes neteptos tepalu. Tuo tarpu pasiturinčių bajorų rogės arba karietos net dengtos, o jų vidus muštas oda, spalvotų audinių apmušalais. Dauguma transporto priemonių būdavo gaminamos vietoje, bet puošnesnes ir gražesnes didikai įsigydavo užsienyje. Pavyzdžiui, didikas Stanislovas Kęsgaila karietą pirko Vokietijoje, o pagal jos pavyzdį Varšuvoje nes panaši karieta buvo pagaminta Lenkijos karalienei Bonai Sforzai. Vilniaus universitete dėstęs gamtininkas Georgas Forsteris 1785 m. laiške rašė, kad „Berlyne ar kitoje kurioje nors vietoje bandysiu nusipirkti gerą karietą, kuri pajėgtų atlaikyti kelionę atgal [į Lietuvą]“ (užuomina į sunkiai pravažiuojamus kelius LDK). Karietos neretai gesdavo, darbo turėjo pakelėse įsikūrusios kalvės. Antai Prienų seniūno Mykolo Butlerio keliauninkai vos pradėję kelionę kalvota vietove, 1779 rugsėjo 7 d. pastebėjo, kad susisuko priekinio karietos rato beigi vieno užpakalinių brikos ratų įvorės; buvo priversti iki Kvidzyno (miestas už pusės mylios nuo Marienvederio) lėtai važiuoti kol sustojo prie kalvės ir nunešėme ratus kalviui. Už kalvio darbą, duoną, žuvį ir vaisius tame pačiame miestelyje sumokėta 2 auks. 25 gr.

Gerokai skyrėsi angliškų ir prancūziškų karietų gabaritai nuo „šiaurės šalių“ panašių transporto priemonių. Keliavusi 1785 m. iš Vienos per Varšuvą, Balstogę, Rygą į Sankt Peterburgą Elizabeth Craven rekomendavo vykstantiems į Vokietiją, Lenkiją, Baltijos šalis „išsiskirti su prancūziškomis ir angliškomis karietomis, nes galima patirti nemalonumų“. O tarp nemalonumų minimas netgi medžių, trukdančių pravažiuoti siauru keliu, kirtimas pasitelkiant valstiečius.

XVI–XVII a. kelionėse plačiai naudoti keturračiai, dengtais stogais, traukiami kelių porų arklių vežimai ir karietos. Tolimose kelionės pirkliai naudodavo tvirtus vežimus, kaustytus geležimi, masyvesniais ratai, dažniausiai apdengtus. Kaip keitėsi šių transporto priemonių dizainas, galima matyti iš žemėlapių aprašymus lydinčių iliustracijų ir spausdintus kelionių aprašymus lydinčios vizualikos. 1779 m. M.Butlerio kelionės į Europą transporto gurguolę sudarė šešiais žirgais kinkyta karieta, kuria jis pats važiavo; brika – ilgas didelis porinis keturių ratų darbinis vežimas, tikęs gabenti kroviniams, kinkytas šešiais žirgais; atskirai važiavo taradaika – nedidelis keturratis dviejų arklių vežimaitis. O kaip atrodė Juozapo Jurgio Hilzeno kelionės 1752-54 m. į Vieną ir Paryžių karieta, galima pamatyti iš jo paties piešto piešinio „Kelionės dienoraštyje“ (publikuotas 2013 m.).

XVIII-XIX amžių sandūroje transporto priemonės patobulėjo, progresas itin pastebimas pašto diližansuose, „neseniai įrengtuose pagal prancūzų pavyzdį – tai labai didelės karietos su aštuoniomis resortomis (lingėmis), kabinos išmuštos safjanu (ožkos odos apdangalas), jose gali sėdėti iki 12 keleivių” (Jozef Krasinski, Przewodnik dla podróżnych w Polscze, 1820). Taigi, transporto priemonių technologinius sprendimus, gabaritus ir dizainą lėmė ne tik jas kūrusių meistrų išmanumas, bet ir savininkų poreikiai, kelių kokybė, paskirtis ir pakelių infrastruktūra."