Samuelio Kiechelio kelionė į Gardiną 1586 m.

1586 m. jis atvyko į Karaliaučių, o iš ten vyko į LDK. Tų metų birželio 21 d. rašoma: kartu su dar vienu lietuviu iš Gardino sėdėjau pirklio Hanso Gilcovičiaus vežime, kuris vežė pastarojo audinius ir kitas prekes į Gardiną. S. Kiechelis stebinančiai detaliai nusakė kelionę dienoraštyje. Tos pačios dienos vakarą už 9 mylių nuo Karaliaučiaus jie atvažiavo į kaimą Lagarbai (vok. Lagarben). Nors kaimą valdė Prūsijos markgrafas, jame bekalbėta ne vokiškai, bet lietuviškai! Čia jie pernakvojo ir kitos dienos ankstyvą rytą tęsė kelionę. Važiavo labai geru, bet krūmais apaugusiu keliu, pakliuvo į žemumą, kur buvo labai sausa ir stebinančiai šilta. Per dieną nuvažiavo 10 mylių ir pasiekė Šilašių kaimą (vok. Schilaschach), kuriame žmonės kalbėjo lietuvių kalba, kurią jis pavadino atskira kalba Lenkijos karalystėje.

Pernakvoję minėtame kaime, birželio 23 d. jie išvažiavo gana anksti, bet kelionę tęsė tik iki 9 val. ryto (nurodytas laikas, gal turėjo laikrodį), nes pakilus kaitrai, tęsti kelionės nebebuvo galima. Sustojo pakeliui buvusioje gyvenvietėje, iškinkė arklius poilsiui ir čia prabuvo iki 7 val. vakaro. Tą dieną keliauta lėtai, nes arkliai buvo pavargę tiek nuo kelionės, tiek nuo karščio ir nuo kandžiojančių gylių ir musių. Vakare, atsitraukus karščiui, toliau važiavo visą naktį geru ir lygiu keliu. Be sustojimo įveikė 11 mylių ir tik birželio 24 d. popietę apie 4 val. dienos atvažiavo į Lietuvos miestelį – Augustavą. Jame visi pailsėjo, S. Kiechelis suvalgė pietus ir prabuvo iki vakaro. Prieš naktį leidosi toliau į kelionę ir važiavo visą naktį. Kelias tęsėsi per tankų mišką 6 mylias ir niekur nebuvo nei namo, nei kitos apsistojimo vietos. Tačiau iš karto už miško privažiuota vieniša smuklė, kurioje jie praleido 2 val. ir pašėrė arklius. Toliau keliavo 4 mylias skubėdami, nes beveik nebeturėjo kelionės maisto atsargų, o arkliams nuo kaitros darėsi blogai. Pagaliau birželio 25 dieną – „gerą valandą“ jie atvyko į Gardiną. Čia S. Kiechelis praleido birželio 25–28 d. Kelionės dienoraštyje jis daugiausia pasakojo ne tiek apie miestą, kiek apie tuo metu jame rezidavusį Lenkijos karalių Steponą Batorą. Jis teigė, kad Gardine jo didenybė Lenkijos karalius turi savo namą, kuris prieš metus buvo perstatytas. Ir nors rekonstrukcija dar nepabaigta, čia karalius praleidžia daug laiko, nes yra geros sąlygos medžioti. Svečio žodžiais, „karaliui taip patinka šis užsiėmimas, kad jis net 8 dienas praleidžia medžioklėje“.

Birželio 26 d., sekmadienį, S. Kiechelis savo akimis išvydo karalių Steponą Batorą, kuris jojo iš Gardino pilies į bažnyčią. Jis rašė: šis išskirtinis ponas tarp kitų aukštų ir stambaus sudėjimo asmenų buvo dar labiau matomas ir išskirtinis. Jis buvo dailiai apsirengęs pagal vietinį paprotį, taip pat turėjo nedidelę lenkišką kepurę ant kurios nešiojamas papuošalas iš juodų garnio plunksnų. Kai jis vyksta taip apsirengęs, atrodo labai galingai, didingai ir prabangiai. Prieš jį lenkėsi dauguma didikų, riteriai ir šlėkta. Jo sargybiniai vienas šalia kito stovi abiejose gatvės pusėse nuo pilies iki bažnyčios. Tai buvo jo haidukai ir husarai, tai rūsti ir galinga tauta. Buvo matyti daug gražių ir grakščių žirgų su brangiais pakinktais ir apsiaustai. Lenkai tam išleidžia daug pinigų. Keliautojas taip pat apsilankė bažnyčioje, kurioje visą valandą skaityti pamokslai lotynų kalba jo karališkai didenybei. O kai karalius grįžinėjo atgal į pilį, priešais valdovą jojo škotas-aktorius, ir tai rodė, jog šis turi didelę karališką malonę.

Rytojaus dieną valdovas išvyko į medžioklę. S. Kiechelio teigimu, karalius mieste pasilikdavo tik sekmadieniui, dėl to visos audiencijos buvo skiriamos tą dieną. Beje, pasakojama, kad tą pačią dieną, vakarinių mišių valandą, netoli pilies, minėto škoto namuose kilo gaisras, kuris net pilį pasiekė. Netrukus gaisras buvo užgesintas ir ugnis neišsiplėtė į miestą. Rytojaus dieną (birželio 28 d.) S. Kiechelis nusisamdė totorių vežiką, kuris turėjo pasigailėjimo vertą arklį su vežimu ir išvažiavo į Vilnių.

Literatūra: Генадзь Сагановіч, Падарожныя запісы Самуэля Кіхэля пра Горадню й Вільню 1586 г. // Запісы, 2009, № 32, c. 85–92.

Redaguota AP 2022 02 22