Plėšikavimas keliuose

Veikiausiai reiškinio ištakas reikia sieti su lietuvių kariaunų grobiamaisiais žygiais. XVI a. LDK intensyvėjo
viešasis gyvenimas, administracija, keliais ir vieškeliais judėjo tiek vietiniai, tiek svetimšaliai pirkliai ir diplomatai. Saugumo užtikrinimas kelionėse imtas laikyti „viešuoju gėriu“, kurį turėjo užtikrinti bajorai, pareigūnai ir rotmistrai. Tačiau nusikaltimų neišvengta. Teismų bylos rodo, kad daugiausiai plėšimų įvykdavo savaitgaliais ir vidurį baltos dienos, kuomet žmonės su pinigais vykdavo į turgų ar bažnyčią. Kartais iš grįžtančių atiminėti pirkiniai – mėsa, drabužiai.

Dažnu atveju plėšiamai vykdyti spontaniškai. To meto žmonės nebuvo itin sumanūs ir sukti. Antai 1621 m. Bresto pilies teisme, Bresto vaivadijos žemionis ponas Kristupas Briuka Slavinskis skundė žydus – Zemaną Orlę Abramovičių ir jo bendrininkus iš Šerševo. Teigta, kad per Jonines jis važiavo vieškeliu Prūžanai – Šerševas ir buvo smarkiai išgėręs, atsitiktinai, netoli Starovolės cerkvės, sutiko žydus, kurie teiravosi – kur jis važiuoja? Žydai išvydę, kad šis girtas ir dar pasiturintis, nieko nesakydami čiupo turėtus kuolus, jį sumušė ir atėmė kardą vertą septynių auksinių.

Nusikaltėliai mėgdavo apiplėšti prie įvažiavimų į miestus. Teismuose nuketėjusieji pasisakydavo, kad iš matymo (ne)pažįstami žmonės tiesiog juos užkalbindavo, pasivesdavo į nuošalę ir apiplėšdavo. Pasitaikydavo, kad išgėrusios aukos būdavo nužiūrimos miestų smuklėse, o vėliau pasivijus kelyje – apiplėšiamos.

Rečiau plėšikai veikdavo būriu ir organizuotai. Potencialias aukas sekdavo, rinkdavo informaciją, megzdavo ryšius su jų aplinkos žmonėmis ir galiausiai apiplėšdavo. Žinomi atvejai, kuomet užpuolikai žinodavo kas veža, kur padėta ir, įdomu, kad plėšimų metu vengdavo sužeisti nukentėjusius, nes jas pažinodavo.

Išskirtinės situacijos, kuomet kelias tapdavo susidorojimo ir keršto vieta, nes taip stengtasi auką atkirsti nuo galimos skubios pagalbos. 1532 m. Drohičino seniūnui skundėsi Feliksas ir Mikalojus Prigotskiai apie patirtą skriaudą iš žemionio Baltramiejaus Poniatovskio. Viskas prasidėjo nuo to, kad pastarasis, pažeidė jų žemių valdų ribas ir taip įžiebė konfliktą. Ilgainiui konfliktas taip įsisiūbavo, kad Baltramiejus Poniatovskis apimtas keršto užpuolė vieškeliu vykusį judviejų brolį Stanislovą ir mušė kol užmušė. Teismų bylos rodo, kad į tokius nusikaltimus įtraukusios net ir moterys.

Panašūs dalykai darėsi XVIII a., bet stengtasi imtis prevencijos. Nuo 1775 m. LDK pradėjo veikti Policijos departamentas, kuris turėjo kontroliuoti susisiekimą ir kelių priežiūrą. 1792 m. šalį suskirsčius į policijos intendantūras, kiekvienai jų vadovavo intendantas, kuriam padėdavo du sargybiniai. Jie keliaudamas iš miesto į miestą ir vesdavo dienoraščius, kuriuose fiksuota informacija apie kelių būklę ir nusikaltimus juose, karčemas ir kitokius atsitikimus. Radosi mūsų laikams artima „kelių policija“ su įgaliotiniais.

Autorius: Tomas Čelkis.