Plaukiantys tiltai – perkėlos upėse

Tokie plaustai nebuvo visais atvejais vienodi, skyrėsi savo dydžiu. Tokios perkėlos dažnai veikdavo netoli buvusių brastų, nes taip buvo patogiau keltis per upes nesušlapus kojų. XVI–XVII a. šaltiniuose perkėlos minimos dažnai, bet labai retai pateikiama informacija apie jų inžinerinę konstrukciją ir veikimo principą. Todėl daugiausiai apie perkėlas sužinome iš istorinės ikonografijos, kur jos pavaizduotos. Perkėlos plaustas Vilniuje per Nerį pavaizduotas XVI a. Georgo Brauno panoraminiame žemėlapyje; jame matomas plaustas iš rastų, jo aikštelėje kelios pastogės nuo lietaus ir irklininkas. Daugiau žinių apie jų įrangą pateikia analogiški Kuršo duomenys. XVII a. vokiečių diplomatas ir keliautojas Augustinas von Mayerbergas keliavo LDK pajūriu bei per Livoniją ir nupiešė nemažai upių perkėlų su plaustais.

Vienos perkėlos buvo pritaikytos keltis tik žmonėms, kitos perkeldavo krovinius ir arklius su vežimais. Kartais plausto viduryje būdavo pastogė, skirta keliavusiesiems ir plausto irklininkui pasislėpti nuo lietaus arba vėjo. Jei plaustas buvo ne itin didelis, jis galėdavo plaukti irkluojamas vieno ar kelių plaustininkų ilgais irklais. Irklais remtasi į upės dugną ir taip judėta. Dėl to perkėlų vietoje upės dugnas turėdavo būti nedumblinas ir negilus. Kitais atvejais skersai upę būdavo nutiesiamas skersinis išilginis sutvirtinimas (tvirtas lynas) palei vandenį, kuris neleisdavo upės srovei nunešti plausto. Perkėlose plaustai judėdavo ne tik stumiantis irklais. Kai kuriose perkėlose, intensyviau naudotose, prie plausto būdavo pririšamos virvės ir kitame upės krante buvę žmonės jomis traukdavo plaustą į kitą krantą. Vėliau plaustas trauktas atgal. Dar kitais atvejais abipus krantų būdavo įrengiamos atitinkamos prieplaukos ir supilami pylimai. Ant jų abiejuose upės krantuose, vienas prieš kitą, būdavo pastatoma po tvirtą stulpą. Tarp jų, skersai upės, įtempiamas pritvirtintas lynas (stora virvė), kuris kabodavo virš upės. Po juo plūduriuodavo plaustas, kurio viduryje stovėdavo vertikaliai pritvirtinta stora kartis, siekianti lyną. Ant jos būdavo kilpa, per kurią vertas lynas. Įtemptas lynas sulaikydavo plaustą, kad jo nenuneštų vandens srovė ir būtų galima lengviau perirkluoti. Kitais atvejais plaustininkas, rankomis įsikibęs į lyną, pertraukdavo plaustą į kitą krantą. Pavyzdžiui, 1782 m. Nemenčinėje per Nerį plaukiojo keltas, apytiksliai 16 x 25 m dydžio, padarytas iš surištų rastų ir į krantą trauktas virve, nuvyta iš žilvyčio karnų. Vienu metu juo galėjo plaukti dvidešimt arklių. Žvelgiant retrospektyviai, panašios konstrukcijos perkėla per Nerį pavaizduota Jono Kazimiero Vilčinskio 1845 m. Verkių apylinkės litografijoje. Tik čia plausto pertraukimo mechanizmas buvo pažangesnis – krante lynas trauktas sukant ritinio rankeną ir taip jį vyniojant.

Perkėlų išlaikymas, palyginti su tiltais, finansiškai buvo pigesnis, nes nebūdavo patiriama nuostolių potvynių metu. Veikiausiai plaustus apgadindavo, bet nesmarkiai, pavasarinis ledonešis. Įrengti perkėlas ir imti mokestį – „muitą“ už perplukdymą buvo galima tik gavus specialią privilegiją.

Perkėla per Neries upę Verkiuose. Šaltinis: Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinetas, G0015056.

Literatūra: Čelkis T. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kelių evoliucija. Sausumos užvaldymas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2021, 464 p. Redaguota 2022 02 22 AP