Paskutinė karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio kelionė

Nuspręsta, kad karaliaus svita susidarys iš dviejų dalių. Pagrindiniu vadovu vilkstinės, kurioje buvo ir Stanislovo Augusto karieta, turėjo būti arklininkas Kaveckis (Kawecki). Iš karininkų vadovauti paskirti Sankt Peterburgo grenadierių pulko jaunesnysis leitenantas Poliakovas ir jėgeris Jegerskis. Atvykę į sustojimo vietą jie privalėjo prisistatyti kariniams ir civiliniams pareigūnams, išsiaiškinti dėl priėmimo ir nakvynės. Po atvykimo į Rusijos sostinę Kaveckis privalėjo grįžti ir atsiskaityti N. Repninui. Rašyta Kuršo gubernatoriui Piotrui fon Palenui dėl aprūpinimo arkliais, kurių turėjo būti 150 ir jų keitimu. Už arklius buvo mokama iš valstybės iždo. Siekta, kad nebūtų ilgesnių sustojimų ir išvykstama anksti. Karalius prašė kuo mažiau iškilmių, teigė, kad neverta varginti bajorijos ir kariuomenės iškilmingais sutikimais, sargyba turėjo būti nedidelė. Nepaisant to, tvirtovėse karalius turėjo būti sveikinamas karininkų ir šaudoma iš patrankų, prie namų, kur nakvos Stanislovas Augustas, turėjo budėti grenadieriai.

Karaliui kelionei skirta 50 000 auksinų - už vasario ir kovo mėnesį po 16 666 auksinus ir 2 rublius, o dar viena pinigų dalis turėjo būti įteikta Rygoje. Jis sulaukdavo daug prašymų suteikti materialinę pagalbą ir turėjo būti dosnus. Todėl visur, kur Stanislovas Augustas atvykdavo, jis dalino dovanas šeimininkams, pas kuriuos apsistodavo, taip pat pakeičiantiems arklius žmonėms. Auksinės tabokinės, inkrustuotos perlais ar brangakmeniais, buvo skirtos aukščiausio luomo atstovams, laikrodukai, žiedai – žemesnio luomo žmonėms. Karalius neišvykdavo neapdovanojęs šeimininkų Stanislovas Augustas buvo nusprendęs vykti per Vilnių. Atsakingas už sklandžią kelionę generalgubernatorius Nikolajus Repninas laiške generolui Iljai Bezborodkai teigė, kad vykti per Vilnių patogiau dėl geresnio kelio, o palei Prūsijos sieną keliauti jis nematąs jokio reikalo. Pasirinktas maršrutas per Lydą, Šalčininkus, Vilnių, Žiežmarius, Pažaislį, Kauną, Šiaulius, Mintaują (Jelgavą), Rygą, Narvą, Dorpatą (Tartu) (Sankt Peterburgas pasiektas 1797 m. kovo 27 d. vakare). 1797 m. vasario 15 d. ryte karalius išvyko iš Gardino, atsisveikinti išėjo daug žmonių. Stanislovas Augustas buvo apsirengęs sabalų kailiniais, vilkėjo Lietuvos kariuomenės mundurą, kurį puošė Baltojo Erelio ordino žvaigždė. Karalius sėdo į karietą, jo veide „atsispindėjo skausmingas liūdesys ir neviltis“.

Pagrindinis sustojimas šios kelionės metu buvo Vilniuje, kur valdovui buvo organizuotos prabangios iškilmės – karalių sveikino ir jo vizitu rūpinosi gubernijos administracija, Vilniaus vyriausioji mokykla, dvasininkija, miestiečiai. Vilniuje vyko iškilmės, miestas buvo iliuminuotas, nors karalius prašė to nedaryti. Iš karaliaus dienoraščio galima spręsti, kad į Vilnių monarchas atvyko po keleto nemalonumų. Ekipažas vėlavo. Pakeliui buvo lūžusi karietos ašis, šio atsitikimo metu sudužo stiklai, Lenkijos didysis maršalas Mykolas Jurgis Vandalinas Mnišekas lengvai sužeidė. Nors monarchas nenukentėjo, jam atsinaujino galvos skausmai. Vilniuje Stanislovas Augustas praleido 6 dienas: vasario 19–24 d. Stanislovo Augusto karieta į Vilnių įvažiavo 1797 m. vasario 19 d. apie 15. 00 val., jį pasitiko minia žmonių, sveikino Vilniaus gubernatorius Jonas Frizelis ir įteikė valdovui raštą apie Vilniaus gubernijos padėtį, gyventojų skaičių. Karalius apsistojo Vyskupų rūmuose (vėliau Generalgubernatoriaus rūmai, dabar Prezidentūra).

Ypač didelę pagarbą karaliui parodė Vilniaus universitetas, tuo metu vadintas Vilniaus vyriausiąja mokykla ir vadovaujamas rektoriaus Martyno Počobuto Odlianickio. Priėmimas vyko vasario 20 d., priešpiet, į rūmus atvyko rektorius su visa universiteto profesūra, taip pat kapitulos nariai. Į sveikinimus karalius atsakinėjo labai jautriai, netgi su ašaromis. Stanislovas Augustas aplankė akademiją, observatoriją, apžiūrėjo jos prietaisus. Kitą dieną buvo apžiūrėtos dvi bibliotekos salės, vėliau kabinetai, kurie buvo Fizikos ir Medicinos kolegijose. Žinodamas Stanislovo Augusto aistrą mokslinėms įdomybėms, rektorius nurodė viešai eksponuoti etmono Mykolo Kazimiero Oginskio ir Livonijos kustodo Jono Vicherto dovanas (kriauklių ir kristalų kolekciją) buvusiame jėzuitų Akademijos refektoriuje. Biblioteka 1797 m. buvo įrengta virš refektoriaus, kuris 1802-1804 m. buvo dekoruotas Pranciškaus Smuglevičiaus. Taigi, Stanislovo Augusto, o paskui imperatoriaus Pavelo I (lankėsi Vilniuje 1797 m. pavasarį su didžiaisiais kunigaikščiais Konstantinu ir Aleksandru) vizitai pagreitino Vilniaus universiteto bibliotekos pertvarkymą ir pritaikymą tiek mokslo, tiek turizmo reikmėms. Eustachijaus Tiškevičiaus teigimu, XIX a. viduryje dar buvo išlikusi knyga, kurioje po apsilankymo observatorijoje karalius parašė: „Ką su džiaugsmu mačiau, tą su liūdesiu apleidžiu“.

Nors ir keista, apie karaliaus dalyvavimą iškilmingose mišiose Vilniuje žinių nėra aptikta. Tiesa, remontuojamoje katedroje, karalius, matyt, lankėsi. Gubernatoriaus įsakymu karalių pasitiko visi cechai, išsirikiavę su savomis vėliavomis. Pasak kelionės liudininko J. Sagatinskio, valdovas aplankė mieste tai, „ką buvo verta pamatyti“, kiekvieną dieną apvažiuodavo Vilnių ir apžiūrėdavo iš įvairių pusių, žavėjosi juo. Tiesa, Stanislovo Augusto atsiminimuose minėta, kad po paskutinių metų suiručių ir Katedroje, ir Verkiuose „tiek pat rasi griuvėsių, kiek ir gražių paminklų“. Karalius teigiamai įvertino LDK maršalo Liudviko Tiškevičiaus malūną ir užvažiuojamuosius namus (orig. austeria), teigė, kad šie pastatai sugeba „sujungti naudą ir žavesį (puikumą)“.

Iš Vilniaus Stanislovas Augustas išvyko vasario 24 d., keliaudamas link Kauno aplankė Pažaislio vienuolyną. Čia jo dėmesį patraukė Šv. Marijos ir Šv. Elžbietos paveikslai. Karaliui, prieš 42 metus buvusiam šiame vienuolyne, kilo klausimas, kodėl kitų matytų paveikslų jau nebebuvo. Taip pat jis minėjo, kad Pacų palaikai buvo sunykę, liko tik pompastiškas antkapis. Vėliau karalius keliavo per Mintaują, Rygą, Narvą. Rusijos imperijos sostinėje jis išgyveno mažiau nei metus, 1798 m. vasario 2 d. mirė ir buvo palaidotas su ypatingomis iškilmėmis Sankt Peterburgo Šv. Kotrynos katalikų bažnyčioje; palaikai perlaidoti 1938 m. gimtojoje Wołczyno švč. Trejybės bažnyčioje (anuomet Lenkija, dabar Baltrusija), o 1988 m. šv. Jono Krikštytojo katedros Varšuvoje kriptoje.

Šaltiniai ir literatūra: Domininkas Burba, Karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio kelionė į Sankt Peterburgą ir jo apsilankymas Vilniuje 1797 m., Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai, t. 83, 2011, p. 14-21 Michał Brensztejn, Bibljoteka uniwersytecka w Wilnie do roku 1832. Wydanie drugie, Wilno, 1925, s. 20-22.