LDK tiltų tipai

Tiltai turėjo būti statomi tik gavus valdovo leidimą (privilegiją), nors pasitaikydavo ir „nelegalių“ statinių. Kontrolė buvo reikalinga, nes LDK egzistavo vidaus muitų sistema, o jie rinkti ant tiltų. Dėl to bajorai ar miestiečiai kartais sugalvodavo tiltus statyti visur – kur reikia ar nereikia, kad tik rinkti muitus ir pelnytis. Tiesa, šie muitai apsunkindavo vidaus prekybą – pirkliai iš Vakarų Europos stebėdavosi šia ekonomine atgyvena, dėl kurios brangdavo prekės, kildavo žmonių nesutarimai dėl mokesčių. Geografiniu požiūriu tiltas buvo kryžkelė iki kurio vesdavo keli keliais, už tilto pasukdavę skirtingomis kryptimis. Tiltų išsidėstymas priklausė nuo geografinių sąlygų - upių šlaitų statumo, vagos gilumo. Tiltai LDK buvo kelių tipų. Pigiausi ir konstrukciniu požiūriu paprasčiausi buvo mediniai tiltai, pastatyti iš atremtų į krantus medinių sijų, dažniausiai be atramų – tiesiog „kelias“ virš vandens. Tokiam tiltui užtekdavo kelių skersai upės vagą suguldytų medžių. Tačiau jie nebuvo patogūs, ypač norint pervažiuoti, o ne pereiti.

Karo reikmėms dažniausiai statyti pontoniniai tiltai. Sunku pasakyti, kiek plačiai jie buvo paplitę ir funkcionavo kasdieniame LDK gyvenime. Žinoma, kad 1784 m. pontoniniai tiltai pastatyti Kaune per Nemuną ir per Nerį. Artinanti žiemai jie būdavo surenkami, o pavasarį vėl pastatomi. Statyti tokius tiltus karo reikmėms buvo itin patogu. Yra užuominų, kad pontoninių tiltų būta dar XIV–XV a. Lietuvoje. Vėlesnis panašus pavyzdys regimas 1514 m. Oršos mūšio paveiksle, kur pavaizduotas pontoninis tiltas, padarytas sumetus į vandenį tuščias statines ir ant jų uždėjus sukaltų lentų sutvirtinimą, per kurį buvo galima eiti ir važiuoti.

Architektūriniu požiūriu sudėtingesni ir brangesni buvo mediniai poliniai tiltai per dideles upes. Jie turėdavo būti gerai suręsti, kad atlaikytų pavasarį plaukusių ledų grūstis. Tai tvirti, gana platūs tiltai su turėklais. 1695 m. Merkinės medinis tiltas per Merkio upę buvo išvaizdus, turėjo vartus, dengtas malksnomis, su turėklų baliustradomis.

Bene tvirčiausi buvo mediniai tiltai su medinėmis arba mūrinėmis atramomis – taurais, statyti per dideles upes. Tokių tiltų atramos buvo tuščiavidurės kolonos, į kurių vidų būdavo priverčiama akmenų arba kitų sunkių medžiagų, taip pastatant masyvų pagrindą, kuriam beveik nebuvo pavojingos plaukiančios ledo lytys. XVI a. toks buvo Gardino tiltas. Prie taurų dažnai įrengtos prieš srovę nukreiptos specialios lytlaužos, kurių „liežuviai“ stovėdavo priešais tiltą. Ant jų užplaukusios ledo lytys sutrupėdavo į smulkesnes dalis ir praplaukdavo pro atramas. Taip pat ant didesnių tiltų, šalia turėklų būdavo įrengiami prekystaliai – „lavkos“. XVI a. tokius prekystalius turėjo Vilniaus tiltas per Nerį. Taip pat 1780 m. dokumentai liudija, kad tiltas su prekyvietėmis buvo Minske per Svisločiaus upę. Tvirčiausi buvo ir brangiausiai kainavo mūriniai tiltai. Sunku pasakyti, kada Lietuvoje toks pirmas tiltas pastatytas. Rusėniškose LDK teritorijose jie statyti gana seniai. Lietuvoje 1529 m. Vilniaus vaivada Albertas Goštautas buvo gavęs valdovo privilegiją statyti mūrinį tiltą Vilniuje per Vilnelės upę. Po kurio laiko, 1536 m. privilegija leista Vilniaus pilininkui Ulrichui Hozijui statyti mūrinį tiltą Vilniuje per Nerį. Jis turėjo akmenines atramas, važiuojamoji dalis buvusi medinė. Iš abiejų pusių stovėjo mūriniai vartai ir patalpos tilto sargams bei muitininkams. Tiltas dengtas skiedromis, o jo kraštuose įrengti prekystaliai. Pasitaikydavo, jog mūrinių tiltų būta ne tik miestuose. 1590 m. šaltiniuose minimas mūrinis tiltas per Vokės upę vietovėje Krasnoje selo netoli Rykantų. Tikėtina, jis buvo senajame Vilniaus–Kauno vieškelyje. LDK tiltai buvo gyvenviečių puošmenos ir tapdavo gyventojų pasididžiavimo objektais. Kartu jie reikalavo priežiūros ir remonto, ypač pergyvenus pavasarinį ledonešį.

Literatūra: Čelkis T. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kelių evoliucija. Sausumos užvaldymas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2021, 464 p.

Redaguota 2022 02 22 AP