Apie vidaus muitus

Muitai buvo mokami svarbiausiuose miestuose, kur susirinkdavo pirkliai. Tačiau tiek pirkliai, tiek keliautojai labiausiai kentėjo nuo vadinamų vidaus muitų, kurie rinkti prie įvažiavimų į miestus, ant tiltų, žemgrindų, kurios sutvirtindavo kelią per pelkes. Mokėti reikėjo ne tik už pakrautą, bet ir už tuščią vežimą. XVI a. Trakuose už važiavimą tuščiu vežimu per tiltą reikėjo mokėti grašio muitą. Šių įrenginių statytojai atsigriebdavo už investicijas. Tačiau nereiškė, kad surinktos lėšos būdavo investuojamos į tiltų arba kelių gerinimą. Neretai pinigai tiesiog dingdavo. Tuo tarpu pirkliai, jei žinodavo, kad blogas yra kelias iki miestelio arba supuvę tiltai pas upes, vengdavo tokių maršrutų ir vietoves aplenkdavo. Ekumeniniu požiūriu, toks miestelis patirdavo nuostoliu. Dėl to kartais net kreiptasi pagalbos į Abiejų Tautų Respublikos monarchą. Antai, 1647 m. valdovas Vladislovas Vaza nurodė Simno miestelio gyventojams, kad šie jo girioje, jam leidus,  prisikirstų medienos ir padarytų kelių grindinius miestelio apylinkėse, nes pastarasis buvo dauboje ir dėl lietaus keliai tapdavo pirkliams nepravažiuojami.

Šaltiniai: Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai. T. 8. Lazdijai. Simnas. Sudarė Drungilas J. Vilnius, 2013, p. 179-180.