Keliaujantis didiko dvaras

Žinoma, galima buvo atspėti, kad pas jį nieko nebus galima gauti; laimė, buvau apsirūpinęs“. Forsterio frazė „laimė, buvau apsirūpinęs” yra iškalbingas raktas į LDK kelionių pasaulį, kuriame keliautojas, o ne karčemų ir užeigų personalas, privalėjo rūpintis minkštesniu guoliu, skalsesniu maistu, gaivesniu gėrimu ir netgi valgymo įrankiais. Atsižvelgdami į esamus ir galimus keliavimo nepriteklius, taip vaizdžiai nupieštus Forsterio, nestokoję materialinių išteklių bajorai ir didikai susikurdavo patogią kelionių aplinką, kurioje buvo peno ir kūnui, ir sielai. Išsiruošę į tolimesnę kelionę, kurios metu apžiūrėdavo plačiai nusidriekusias valdas, lankydavo bičiulius, pramogaudavo, Lietuvos didikai sukurdavo ypatingą kelionės dvarą, kuriame visi turėjo tam tikras pareigas. Už tvarką keliaujančiame dvare, kuriame netrūkdavo jaunimo, buvo atsakingas dvaro maršalas, nakvyne rūpinosi specialūs pasiuntiniai. Keliaujančio dvaro gurguolę sudarė dvidešimt ir daugiau kinkinių ir raitelių. Toks keliavimo būdas gali būti siejamas su noru parodyti savo išskirtinumą LDK politinėje ir visuomeninėje hierarchijoje. Neatmestinas ir sąmoningas ar neartikuliuotas siekimas užžaldyti ar atgaivinti tuos laikus, kai LDK valdė keliaujantis valdovas. Būtent toks – Rex Ambulans (keliaujantis valdovas) buvo Vytautas, sukardavęs su dvaru šimtus ir tūkstančius kilometrų tarp Vilniaus, Kauno, Trakų, Gardino, Lucko, Kremeneco rezidencinių pilių, išsibarsčiusių valdų ir medžioklės plotų.

Atvykėlius iš svetimų kraštų stebino didikų užmojai keliaujant pasiimti su savimi viską, ko širdis ir skrandis netikėtai užsigeistų. Jozefas Frankas, 1804 m. rudenį su šeima vykstantis per Lenkiją į Lietuvą, Liubline matė pravažiuojant kunigaikštienę Čartoriską – Austrijos maršalo kunigaikščio Adomo žmoną, Vilniaus universiteto kuratoriaus motiną. „Gurguolė mums leido įsivaizduoti, kaip keliauja lenkų magnatai. Pusdieniu anksčiau pasirodo lovų, kilimų, drabužių, indų, virtuvės rykų, maisto, vynų, porterių, likerių prikrauti furgonai ir brikos. Tarnai viską paruošia karčemose (tam tikros smuklės, kur mažai kambarių su neišdaužytais langų stiklais), kad atvykę šeimininkai rastų valgio ir paruoštą gultą“.

Panašiai kelionę iš Varšuvos Povondzkų (Powązki) į Pulavus savo paauglystės metais (apie 1782 m.) aprašo ir Adomas Jurgis Čartoriskis: „Didelėje gurguolėje pajudėjome į Podolę, tėvo [Adomo Kazimiero Čaretoriskio] dvaras buvo užpildytas jaunų bajoraičių, tarp jų iš Lietuvos. Kaip galutinė susitikimo vieta numatyti Pulavai. Keliasdešimt karietų ir vežimų pajudėjo viena eile, o įveikdavome daugiausiai šešias mylias per dieną tarp pusryčių ir pietų, virtuvė ir maisto sandėlis (piwnica) visuomet mus pralenkdavo. Turėjome jojimui žirgus, ant kurių praleidome didesnį kelionės laiką. Ypatingas pasiuntinys, buvęs kelionės dvare vienu svarbiausių asmenų, paruošdavo mums iš anksto nakvynės vietą. Šias pareigas ėjo du jauni lietuviai ponai Soroka ir Siegenis (Siehien). Arklininku buvo ponas Paškovskis, o dvaro maršalu ponas Boženskis (Borzęcki) – visų viršiausias. Visą dvarą laikė „ant trumpo pavadžio”, o ypač jaunuosius pažus. Juos įsakė išplakti prieš išvykstant iš Varšuvos, o paklaustas mano tėvo, pamačiusio užverktas jaunuolių akis, apie tokios bausmės priežastis atsakė: „tai iš apdairumo, nes panašios priemonės veiksmingos ruošiantis kelionei”. Kelionėje sustodavome pas įvairius pažįstamus piliečius, kurių nemažai prisijungė prie mūsų, taip padidindami palydą…Podolės Mikolajove mums buvo pastatytos kelioninės palapinės, nes po stogu pritrūko vietos”.

A. J. Čartoriskis toliau rašo, kad kelionėje juos lydėjo Mykolas ir Ksaveras Bžostovskiai, tėvo Adomo Kazimiero adjutantas, rašytojas Julijonas Ursinas Niemcevičius (1758-1841), asistavęs visoms ponioms ir panelėms, poetas ir A. K. Čartoriskio sekretorius Pranciškus Dionizas Kniažninas (Kniaźnin), kuris „naudojosi kiekvienu įvykiu ar nuotykiu, kad jį poetiškai pavaizduotų”. Itin nuoširdžiai keliauninkai buvo priimti Sapiegos, „kenčiančio nuo podagros dėl seno įpročio sutikti visus keliauninkus su taure rankose”. Pažymėtina, kad Miendzibore sutikę būrį kazokų, jaunieji keliauninkai surengė viduramžių riterių kautynes menantį mūšį: keli vyresni ponai užsidarė greitomis įrengtoje imitacinėje pilyje, o jos „puolimui vadovavo pulkininkas Molskis su manimi kaip adjutantu”. Puolant kavalerijai, lietuvis Siehenis taip stipriai atsitrenkė į vieną iš kazokų raitelių, kad susižeidė ir tik po kelių dienų sugebėjo atgauti sąmonę. Įdomu, kad keliauninkai apsilankė ir puikiai įtvirtintoje Kameneco Podolsko pilyje, Algirdo laikais gynusioje LDK nuo totorių ir turkų. Atkreiptinas dėmesys į lietuvių gausą šios kelionės palydoje, ‒ tikėtina, kad istoriniai pavyzdžiai prisidėjo prie patriotizmo ugdymo tarp LDK jaunuolių politines reformas sparčiai įgyvendinančioje ATR; nemažai kelionės dalyvių vėliau dalyvavo Ketverių metų seime ir T. Kosciuškos sukilime.

Galiausiai keliauninkai, padarę nemažą lanką per Voluinės ir Podolės žemes, pasiekė garsiąją Čartoriskių rezidenciją Pulavuose. Nežinia kas jiems labiau padėjo įveikti tolimą kelią – minėto poeto Kniažnino kūrybos pliūpsniai, virtuvė ir maisto sandėlis ant ratų ar kantriai kinkavę kartu su arklių traukiamais vežimais vežimaičiais kupranugariai, kurių naudojimo ūkiui ir pramogoms entuziastas buvo A. K. Čartoriskis. Bet kuriuo atveju keliaujančio dvaro reiškinys padeda geriau suprasti LDK pasienio kelių infrastruktūrą, kelionių maršrutų sudarymo ypatumus ir keliauninkų kasdienybę. Panašius keliaujančius dvarus turėjo ir kiti LDK didikai – Oginskiai, Radvilos, Sapiegos.

Šaltiniai: Georgo Forsterio laiškai iš Vilniaus. Vilnius: Mokslas, 1988. Pamiętniki Ks. Adama Czartoryskiego i korespondencya jego z cesarzem Aleksandrem I., z francuskiego wydania przełożył K. Scipio. T. 1. Kraków: Spółka Wydawnicza Polska, 1904."