Panerių žmogžudžiai, arba razbaininkai (pagal Motiejų Valančių)

Pietrytinėj Vilniaus dalyje buvo pavojinga apsistoti kai kuriose smuklėse, keliautojai jų vengdavo. Antai Augustas Zienovičius, išsirengęs parduoti grūdus Karaliaučiuje, 1829 metų pavasarį vykdamas iš Naugarduko į Kauną su vežimaičiu, dienoraštyje gegužės 5 d. rašo: „visą dieną, bijodamas plėšikų, keliaudamas per mišką turėjau rankoje užtaisytą pistoletą, o apnuoginta špaga man po ranka gulėjo“. Atvykęs į garsėjusios lupikavimu vadinamą Elžbietkos karčemą už Šalčininkų ir Jašiūnų, A. Zienovičius ją aplenkė: „galiausiai mums pasirodė raudonuojanti Elzbietka, kviečianti į nakvynės. Nežinau, kodėl jos atsisakiau“.

Nakvynė gegužės 6 d. Liubave prie Vilniaus taip pat pasirodė pavojinga: „Čia radau izraelietę moterį, mandagią ir paslaugią, bet nelabai malonią, nes ji be gailesčio nuplėšė. Neradęs durų užrakto, įsukau savo kelioninę rankeną, gerai uždariau ir nuėjau miegoti. Bet kaip nustebau kitą dieną pamatęs, kad rankena ir durys atviros. Greitai užmečiau akį ir, radęs daiktus tvarkoje, 6 val. išvykau į Vilnių“. Toliau vykdamas vežimu iš Vilniaus per Panerius, Mūrinę Vokę, Trakus, Vievį, Žiežmarius, Kauną, o iš jo laiveliu per Vilkiją, Seredžių, Veliuoną, Vilkiją, Gelgaudiškį, Jurbarką, paskui vytine per Smalininkus, Ragainę, Tilžę, Labguvą į Karaliaučių Zienovičius plėšikų nebesutiko, bet patyrė daug kitų nuotykių. Atgal jis plaukė Nemunu iki Darsūniškio, visur tykojo seklumos ir vandens sūkuriai; paskui vežimu per Kruonį, Žiežmarius, Semeliškes, Valkininkus, Eišiškes grįžo į Rutką už Naugarduko.

Razbaininkais garsėjo Paneriai, pro kuriuos vedė kelias iš Vilniaus į Kauną. Štai kaip 1872 m. parašytame „Pasakojime Antano tretininko“ Motiejus Valančius pavaizdavo drąsaus žemaičio, keliavusio iš Kauno į Vilnių, nuotykį: „Senovėj upė Vilija vadinos Neris. Kalnai netoli nuo Vilniaus, ties ta upe esantys, lig šiolei yra vadinami Paneriais. Lenkų gadynėj tie kalnai buvo užaugę su traškančiomis giriomis; gyveno juose briedžiai, šernai, meškos, kiti medės paukščiai ir žmogžudžiai. Tų taip apsčiai buvo, jogei ir vyresnybė pagaliau su žalnieriais negalėjo jų išieškoti nei išnaikinti. Razbaininkai tie užvis užpuldinėjo ponus, nuo Kauno į Vilnių važiuojančius, nes numanė į miestą netuščius keliaujant. Vieną kartą jaunas bajoraitis Ignacius Rudė iš Žemaičių su reikalais jojo raitas į Vilnių. Žinodamas pavoja esant kelionę, ėmės vakartį ir dvi pikštilieti su šoble. Buvo jau rudens laikas, dienos trumpos. Rumšiškėse pernakvojęs, tarės tik laiku dajosiąs Vilniaus. Bejojant apsiūkė, pradėjo lynoti; arklelis pailso, todėl, pamatęs antkelyj gražų nepiautą laukelį, sėdo nuo arklio, nukėlė balną, paleido ganytis gyvulį, o pats, sukūręs ugnį, kepė šmotelį kiaulės rieto. Tuojau išgirdo kaži ką bebanbant: „Tė-ve mū-sų, kur-sai esi danguje.“

Ignacius, nuo ugnies pašokęs, pamatė ateinantį senį su žila ilga barzda, su aptrūkusia sermėga, su maišeliais apsikabinėjusį, su storu ant sprando rožančium ir su drūktu ramentu. Kurs, jį pamatęs, tarė: „Oi sūneli, sušlapau, sušalau, leisk mano senus kaulus prie ugnelės pašildyti!“ Ignacius, nors samprotavo esant razbaininką, tačiau daleido antroj pusėj ugnies sėstis. Dar Ignacius, ištraukęs iš maišelio butelkėlę arielkos, davė svečiui du stiklu išgerti. Ubagas, iškepęs lašinius, užsikando, arielka apėmė, paršlijo ir užmigo pas ugnį.

Pradėjus seniui knarkti, Ignacius padėjo antroj pusėj ugnies šatrą, apdengė su savo ploščium, padėjo prie galo balną, o ant to kepurę savo. Vietoj kojų padėjo batus numovęs, o pats su pikštilietomis nešinas palindo po artima šakota egle. Ugnis nekurstoma prigeso. Ubagas kniosterėjo, pamatęs gulintį Ignacių, ištraukė didelį peilį ir šmakšt perdūrė ploščių. Ką regėdamas, Rudė paukšt iš pikštilietos ir peršovė senį. Tas sušuko: „Ai sūneli, užmušei mane!“ Šis atsakė: „Je, užmušei! O tu man ką geidei padaryti? Dvėsk dabar kaip šuo.” Senis beregint nualpo ir numirė. Ignacius, ėmęs už apkaklės, tęsė kūną nuo kelio, bet, radęs apkaklę didžiai kietą, stebėjos, kas tai gali būti. Apčiupinėjo sermėgoj įsiūtus pinigus. Ant pilvo senio atrado ceraslas [diržus], su raudonaisiais pripiltas, ir tą atėmė. Sermėgą išardęs, gavo pinigų kaip sapne. Sėdo tuojau į arklį ir jojo. Vilniuj su pinigais beregint reikalus savo nuveikė ir namon laimingai sugrįžo

Šaltiniai:
Motiejus Valančius, Pasakojimas Antano Tretininko, iš Raštai. T. 1. Vilnius: Vaga, 1972, p. 370-371;
August Zienowicz, Dziennik podróży moiey do Królewca od dnia 5 Maja Roku 1829. Lietuvos literatūros ir meno archyvas (LLMA), F. 96, ap. 1, b. 267, lap. 2v

Susijusios istorijos:
Kaip degtine žuvis girdė: Augusto Zenovičiaus kelionė į Karaliaučių