Kaip degtine žuvis girdė: Augusto Zenovičiaus kelionė į Karaliaučių

1829 metais lydėdamas grūdų krovinį Nemunu į Karaliaučių jis vertėjavo ir tarpininkavo derybose dėl prekių pardavimo. Dienoraštį darbe „Nemunas nuo versmių iki žiočių“ (Vilnius, 1861) panaudojo Vladislovas Kondratovičius-Sirokomlė (Kondratowicz-Syrokoma, 1823-1862), bet autorystės neatskleidė. Dienoraštis leidžia rekonstruoti kelionės maršrutą, infrastruktūrą, keliauninkų sudėtį. Itin svarbus Karaliaučiaus, kuriame viešėta nuo 1829 m. gegužės 31 d. iki liepos 27 d., aprašymas. Dienoraštis kelionių raštijos tyrimams svarbus kaip buvusios LDK bajorijos mentalitetą liudijantis egodokumentas ir rašytinė medija, teikianti nuorodų į „dingusį“ Rytų Prūsijos istorijos ir kultūros paveldą. Dienoraštis atskleidžia verslios visuomenės dalies, tęsiančios kelionių vytinėmis tradicijas, mobilumą ir upeivių kasdienybę. Kelionių raštijos tyrimų požiūriu svarbūs nauji elementai, apčiuopiami aptariamame dienoraštyje: sensualizmo ir sentimentalizmo įtakotas naratyvas su romantizmo priemaiša; aprašomų objektų ir reiškinių detalumas kaip kultūrinio turizmo išraiška; objektyvaus pasakojimo dermė su autobiografine refleksija ir emocijų pasauliu. Iš Naugarduko A. Zenovičius vežimu vyko per Viją, Konvališkes, Šalčininkus, Jašiūnus, Liubavą, Vilnių, Panerius, Mūrinę Vokę, Trakus, Vievį, Žiežmarius, Kauną; iš jo – laiveliu per Vilkiją, Seredžių, Veliuoną, Vilkiją, Gelgaudiškį, Jurbarką; paskui vytine per Smalininkus, Ragainę, Tilžę, Labguvą į Karaliaučių. Atgal plaukė Nemunu iki Darsūniškio, iš kurio vežimu ir per Kruonį, Žiežmarius, Semeliškes, Valkininkus, Eišiškes 1829 m. rugpjūčio 30 d. grįžo į Rutką už Naugarduko. Dienoraštyje liko informatyvūs matytų miestų ir miestelių, regėtų palei nusidriekusį maršrutą, aprašymai, gyventojų apibūdinimas. Labai gerai Zenovičius atsiliepė apie lietuvius ir lietuvininkus. Štai kaip apibūdintas Smalininkų pasienio miestelis, kur buvo atliekamos muitinės procedūros:

1829 gegužės 15 d., trečiadienį, 11 val. išplaukėme iš Jurbarko prieš vidurdienį. Priartėjome prie Smalininkų (Szmallingken, Smolniki), prūsų kaimo, pastatyto prie pat sienos. Čia baigiasi ir Lenkijos siena. Apsižvalgiau, iš krūtinės išsiveržė atodūsis - stovėjau ant trijų valstybių sienos, viską palikau už nugaros. Smalininkų kaime nameliai beveik kaip mūsų, iš medžio ir šiaudų, net pirklių namai, bet langai dideli, kiemai gražūs, daug pasodintų medžių, švara ir tikra tvarka traukia akį. Kaimo moterys basos, bet jų sijonai ryškiaspalviai, su prijuostėmis, užsegtomis skarelėmis, švarūs marškinių trumpomis rankovėmis, plaukai gražiai sušukuoti, jos atrodo tikrai dailiai. Mačiau, kaip kelios taip apsirengusios sodino bulves, o kitos dirbo kitus žemės darbus. Įėjome į mūrinius Muitinės iždo namus…Galiausiai grįžau į vytinę, kur girti žmonės, norėdami perplukdyti ją į geresnę vietą, užkabino akmenį. Tuo metu atplaukė ir kitos vytinės, kurios mums vos nesukėlė nelaimės. Per visas šias bėdas, po tūkstantį kartų palikdamas savo kajutę ir ginčydamasis su žmonėmis, rašau šį dienoraštį.

„1829 m. gegužės 16 d. Vakar Smalininkuose sėkmingai įsikūrėme. Nuėjome alaus į karčemą, kurioje sėdi lenkų žydas ir lenkiška tvarka, bet gana tvarkinga ir yra keli dideli svečių kambariai. Ponas Rubinas [Deliatickis] liepė duoti pusę gorčiaus alaus. Gėrėme ir šnekėjomės iki 12 valandos ir pagaliau prisiminiau, kad jau laikas eiti. Grįžę ilgai nemiegojome, nes paaiškėjo, kad miltų negalima turėti daugiau kaip 18 šepelių vienai vytinei, kitaip konfiskacija ir 5 kartus didesnė bauda, negu verta. Degtinės negalima turėti daugiau kaip 1,5 stuopos arba 2 gorčius [apie 6 litrai], o pas mus buvo apie 10. Druskos negalima vežtis nė gorčiaus, o pas mus buvo daugiau kaip 7 gorčiai.

Taigi nusprendėme viską išmesti į Nemuną žuvims maitinti. Todėl vakar naktį trumpai miegojau, o šįryt pasiėmiau pasą ir dėl šventos ramybės, žinodamas, kad reivizijos nebus, rašiau dienoraštį. Smalininkų gyventojai - valstiečiai ir pirkliai, kurie čia apsigyveno karališkose valdose, turėdami galimybę dalimis išsipirkti žemę, dauguma kasmet po truputį mokėdami išsipirko ir jau seniai laisvai gyvena. Jų veiduose matyti laimė, kokie gražūs žmonės! Kokie rausvi veidai, kokie taisyklingi, malonūs veido bruožai. Niekada nemačiau kaimiečių su tokiais gražiais veidais ir nė vienos negražios senutės, vaikštančios su lazda, jie tokie rimti ir maloniai šypsosi! Kelis kartus pasisveikinę vieni su kitais, visi mandagūs praeina pro kaimą, ir labai nedaug žmonių, kurie nepalinkėtų man geros dienos ar vakaro.

Pagaliau įvyko revizija, bet prastai susiklostė. Nors degtinės į Nemuną išpylėm daug, o vieną butelį atidavėm į kitą vytinę patikinti, kad galima turėti pusantro gorčiaus, ją priskyrė kontrabandai. Grūdų rado daugiau, nežinau kokios bus baudos ir muitinės mokesčiai. O dėl degtinės ir druskos, kurią pasiglemžė Nemunas, reikia pripažinti, kad revizija buvo atlikta ne taip jau griežtai, patalynė nebuvo išversta, skrynios neatidaromos. Net dėžutės ir degtinės kolba tikrintojų liko nepaliesti ir neapžiūrėti. Palikę krantą norėjome apsistoti kitame krante, bet užplaukę ant seklumos turėjome plaukti toliau, o dėl blogų krantų sustojome net už pusės mylios.”

Šaltiniai: August Zienowicz, Dziennik podróży moiey do Królewca od dnia 5 Maja Roku 1829, Lietuvos literatūros ir meno archyvas (LLMA), f. 96, ap. 1, b. 267, lap. 2r-38v.; Vladislavas Sirokomlė, Nemunas nuo versmių iki žiočių. Vertė Stanislovas Žvirgždas ir Regina Koženiauskienė. Vilnius, 2020; Arvydas Pacevičius, Kelionių į Lietuvą XV–XIX a. pradžioje aprašymai: egodokumentalumo ir tipologijos problema, in Knygotyra 81 (2023), p. 7-37; Antanas Kulakauskas, Skaidra Žakarytė, Vladislavas Sirokomlė ir jo kelionių po Lietuvą aprašymai, iš: Vladislavas Sirokomlė, Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą. Vertė Kazimieras Umbražiūnas. Vilnius 1989; Rolandas Gustaitis, Augustas Zienovičius – XIX a. pradžios Lietuvos keliautojas ir Vladislavo Sirokomlės kūrybos įkvėpėjas. Iš: Nuo kelionių iki turizmo istorijos. Sud. Robertas Jurgaitis, Vilnius 2019, p. 281-297.