Kaip Aukštutinės pilies šulinio gylį matavo, arba kultūrinio turizmo užuomazgos Lietuvoje

Tutoriai dažniausiai buvo dvasininkai, kuriems (ypač protestantams) išvyka į užsienį magnato ar turtingo bajoro svitoje tapdavo galimybe gilinti mokslo žinias, plėsti akiratį ar net gauti mokslinį laipsnį. Ryškus tokio kelionės aprašymo pavyzdys - Kazimiero Jono Vaišnoravičiaus „Kelionės po Europą su jaunuoju kunigaikščiu Ostrogiškiu 1667-1669 metų dienoraštis“ (kunigas Vaišnoravičius buvo Aleksandro Jonušo Zaslavskio-Ostrogiškio, 1650-1682 tutorius). Juozapą Jurgį Hilzeną kelionėje po Vakarų Europą 1752-1754 m. lydėjo jėzuitas Karolis Virvičius (1717-1793), kurio prižiūrimas jaunuolis rašė dienoraštį. Vienas ankstyvesnių atvejų, deja, menkai dokumentuotų, yra Jurgio Zablockio, 1560 m. atlydėjusio į Tiubingeno universitetą grupę Lietuvos didikų vaikų, tarp kurių buvo būsimas Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, kelionė. Panašių kelionių, XVIII a. virtusių Grand Tour (vok. Kavaliertour, Gelehrtereise) yra ir daugiau, jas savo monografijoje „Theatrum peregrinandi“ 2013 m. suregistravo lenkų mokslininkas Adamas Kucharskis.

Mažiau žinome apie keliones į Lietuvą mokymosi ir šalies pažinimo tikslais, o jų būta nemažai, nes Vilniaus jėzuitų akademija buvo studentų ir profesorių iš visos Europos traukos centras. Pavyzdžiui, yra išlikęs Aleksandro ir Mikalojaus Faszcz‘ių kelionės į studijas Vilniuje 1706 m. išlaidų registras, kurį sudarė juos lydėjęs namų mokytojas. Deja, egodokumentinių tokių išvykų paliudijimų turime mažai.

Namų mokytojo iš Ciuricho Heinricho Wolfo (1551–1594), lydėjusio LDK raštininko Motiejaus Savickio sūnų Albertą, „1570–1578 m. kelionės dienoraštyje“ liko įdomių žinių apie ankstyvo kultūrinio turizmo apraiškas Vilniuje. Keliauninkai, be Karūnos lenkiškų žemių, lankėsi Lietuvoje, maloningai leidus jėzuitams klausė paskaitų Vilniaus kolegijoje. Būdamas, kaip ir prižiūrimas ponaitis, protestantas, H. Wolfas paliko nemažai autentiškų ir kritiškų pastebėjimų apie religinę padėtį Vilniuje, kuriame prabuvo nuo 1572 m. gruodžio 19 d. iki 1573 m. kovo 28 dienos. „Vasario 8 d. pradėjome klausyti pono škoto [Johnas Hay, filosofijos dėstytojas ir pirmojo Vilniaus universiteto bibliotekos katalogo sudarytojas, kroato Tomo Zdelarico asistentas, o nuo 1572 m. profesorius – A.P.] paskaitų. Mokė p[onas] škotas Antrosios Analitikos gan aiškiai ir sąžiningai, scholastiniu metodu viską diktuodamas ir skaitydamas iš raštų. Klausėme jėzuitų 6 savaites, bet kai pradėjo filosofijos paskaitose aiškinti teologiją, taip pat p. Albertą pradėjo dažnai kviestis, kad privačiai su juo disputuotų, rūpindamiesi viskuo, ką manė esant mums privalu [žinoti], paskaitų klausytis nustojome“. Dienoraštyje užfiksuotas vienas ankstyvesnių Vilniuje kultūrinio turizmo atvejų, kai 1573 m. vasario 17 d. bandyta apžiūrėti Vilniaus pilis: „nuėjau su ponaičiu į Vilniaus pilį, kur viskas buvo uždaryta, todėl užlipome į Aukštutinę pilį, kuri yra ant didelės kalvos, nuo čia apžiūrėjome miestą. Ši pilis yra apsupta mūrais ir bokštais, o lengviausiai pasiekiamoje dalyje yra bebaigianti byrėti dėl senumo bažnyčia. Viduje yra neišmatuojamo gylio šulinys“. Beje, Žygimantas Augustas mirė 1572 m. liepos mėn. Tikocine, kur jo kūnas laikytas iki naujo karaliaus rinkimų ir palaidotas Krokuvoje 1574 m. vasario mėn. Taigi, bekaralmečiu Žemutinė pilis buvo uždaryta. Ši žinutė svarbi keliais aspektais: pateikta informacijos apie pilių lankymo tvarką, aukštutinės pilies statinių būklę XVI amžiuje, o dabartinių pilies kalno gelbėjimo ir aukštutinės pilies atstatymo iniciatyvų kontekste svarbus baigiančios griūti bažnyčios (šv. Martyno koplyčios, matomos XVI a. pabaigos panoraminiame Vilniaus plane) ir gilaus šulinio paminėjimas.

Beje, Vilniaus pilių komplekso 1586 m. aprašymą yra palikęs ir Samuelis Kiechelis iš Ulmo miesto Švabijoje: „Pilis didelė ir erdvi, susideda iš senų pastatų. Joje yra didelė graži bažnyčia. Tikėtina, kad keliautojais pilies bažnyčiai priskyrė Vilniaus katedrą, nes aukštutinės pilies bažnyčia tuo metu buvo sunykusi ir apleista. Pilyje yra vienas naujas statinys, kurį aš apžiūrėjau tik iš lauko. Viduje jis turi būti gražus“. Abu aprašymai gana detalūs, autentiški, perteikti pirmuoju asmeniu, nors emocijomis netrykšta. Pažymėtina, kas žemutinė pilis svetimšaliams buvo sunkiai prieinama ir apžiūrima. Beje, šios detalės leidžia spėti, kad S. Kiechelis kelionėje turėjo ir kitų, šiuolaikiniais terminais tariant, žvalgybinių tikslų, bet tai jau būtų atskiro svarstymo ir tyrimo tema.

H. Wolfo, bendravusio su mitologijos tyrinėtoju Janu Lasickiu, Radvilomis, Tiškevičiais, Žemaičių seniūnu Jonu Chodkevičiumi ir kitais didikais, dienoraštyje esama ir kitų įdomių LDK gyvenimo detalių aprašymo. Kelionių kraštovaizdžio ir infrastruktūros požiūriu svarbios vaizdingai aprašytos medžioklių scenos Rūdininkuose, kur buvo karališkas medinis dvaras, kurio sienos apkaišytos nukautų taurų galvomis. Minimi apsilankymai didikų dvaruose: „1573 birželio 3 d. nuvykome į pono Vainos, LDK didžiojo raštininko ir paiždininkio rūmus. Naktį, kai visi buvo girti, pono tarnas Sarnackis nederamai su juo [ponu] juokavo, nurodinėjo šokti pagal itališką manierą. Tuomet įsiutęs ponas vijosi jį su kardu, bet permaldautas [pasigailėti] surišo ir paliko stovėt kiaurą naktį. Ryte paleido...Magnatai geria iš kepurių...“. Aprašyme yra ir daugiau įdomybių – pasakojama apie žemaičių seniūno atsiųstas naujo karaliaus karūnacijai skirtas tris meškas; apie namų mokinio Savickio laisvą seksualinį elgesį: „1574 vasario 8 atvykome į Lisovą (prie Liubartovo), kur p. Albertas turi savo privačius užvažiuojamuosius namus ir naktį nusidėjo sugundytas tarnaičių“.

H. Wolfo teksto egodokumentalumą, autentiškumą patvirtina rankraščio istorija. Nustatyta, kad tekstas buvo perrašytas remiantis kelionės metu darytais užrašais, todėl, anot Stanisławo Koto, jis turi dokumentuotų atsiminimų bruožų. Galimas daiktas, H. Wolfas tikėjosi kada nors šį aprašymą išleisti, bet redakcinių taisymų, braukymų originaliame tekste nėra daug – matyt, nespėjo. Ši rankraščio „socialinio gyvavimo“ istorija svarbi grįžtant prie egodokumentikos autentiškumo ir skirtumų nuo redaguoto, papildyto ,,propagandinio“ teksto klausimo. Oficiali, dalykinė kelionių raštija, kurią kūrė diplomatai ir kiti svečių šalių pareigūnai, o vėliau spaudai rengė ir publikavo viešosios nuomonės formuotojai, nedaug turi sąsajų su egodokumentiniais tekstais, kurtais sau ir artimiesiems. Būtent toks yra H. Wolfo pasakojimas, priskirtinas egodokumentinės raštijos kategorijai. Taip pat pažymėtina, kad Wolfo auklėtinio Savickio tėvas buvo svarbi ir žinoma XVI a. politinė figūra. Naujausi tyrimai rodo, kad 1569 m. vesto Liublino seimo dienoraštį, vadinamą „Liublino naujienomis” (Nowiny lubelskie) ir apimantį lietuvių protesto ir išvykimo iš Liublino laikotarpį (1569 kovas-liepa), rašė LDK raštininkas ir Melniko seniūnas Motiejus Savickis (Maciej Sawicki), o adresatas buvo LDK kancleris ir Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis.

Šaltiniai: ,,Nowiny Lubelskie” z marca 1569 roku. Źródło do dziejów sejmu unii lubelskiej, oprac. i wyd. Piotr Dymmel, Henryk Gmiterek, Lublin 2019, p. 102. Marian Chachaj, Duchowni jako opiekunowe staropolskich studentow w obcych krajach....In: Itinera clericorum – Kulturotworcze i religijne aspekty podrozy duchownych, pod redakcją Danuty Quirini-Poplawskiej, Krakow: WAM, 2014. Adama Kucharski, Theatrum peregrinandi, Torun, 2013. Eglė Patiejūnienė, Kazimiero Jono Vaišnoraičiaus kelionės užrašų ypatumai, iš Jonas Vaišnoravičius, Kelionė po Europą su jaunuoju kunigaikščiu Ostrogiškiu, 1667-1669 metų dienoraštis, Vilnius, 2009. Wolf, Heinrich. Peregrinationes sive Peregrinationum Heinrichi Wolphii Tigurini brevis et compendiaria descriptio = Polskie przypadki Henryka Wolfa z Zurychu –dziennik podróży z lat 1570–1578. Oprac. Leszek Kieniewicz. Warszawa, 1996.