Kaip alavinių indų pameistrys nosį Lietuvoje nušalo

Štai kalvinistas amatininkas (alavinių indų pameistrys) Augustinas Guentzeris (1596-1657) iš Elzaco 1620-1621 m., be kita ko, lankėsi Rytų Prūsijoje, Lietuvoje, dabartinės Latvijos teritorijoje, rašė dienoraštį, kurio pagrindu gyvenimo saulėlydyje (1645-1657 m.) parengė autobiografinius atsiminimus. Rašyti autobiografinius tekstus kalvinistams buvo įprasta ne tik Vakarų Europoje, bet ir Lietuvoje (plg. Ukmergės žemės teisėjo Pauliaus Daumanto-Siesickio XVI a. pabaigos dienoraštį, užrašytą spausdintos knygos įklijuotuose lapuose). Anot Guentzerio atsiminimus paskelbusio Fabiano Brandle, žiemą keliautojui Baltijos šalyse buvo siaubingai šalta, Daugava buvo užšalusi ir pilna ledo. Guenzerį nustebino, kad žmonės keliauja upės vagos ledu rogėmis. Keliantis per Daugavą, nelaimingojo Guentzerio kairė koja atsidūrė properšoje, kojinės prišalo prie kojos. Tik gavęs šiltesnius drabužius ir batus, Guenzeris iškeliavo į Vilnių, kur praleido dvi savaites. Čia irgi kamavo baisus šaltis, kurį elzasiečiui buvo sunku iškęsti. Alavinininkas rašė, kad užeigos yra gana blogos, gatvės pilnos sniego. Po ilgos kelionės Guentzeriui nebeliko maisto. Laimei, Vilniuje jis susirado darbą dviem savaitėms. Alavininkas planavo tęsti kelionę į Turkiją ir Rusiją, tačiau proga nepasinaudojo. Galbūt todėl, kad dėl daugybės nušalimų Vilniuje kreipėsi į gydytoją. Tiesa, paskui Guentzeris įsigijo kailių ir daug drabužių, kurie padėjo atlaikyti išbandymus šalčiu. Amatininką iš svečios šalies kelionėje lydėjo romai, totoriai, paskui prisijungė keliautojas iš Rygos Michelis. Romai, kuriuos Guentzeris vadina „totoriais“, buvo labai paslaugūs ir malonūs. Jie jam padėjo kaip žmogui, kurį ištiko nelaimė, padėjo gydyti nušalusią nosį. Čigonų palyda, anot istoriko Angus’o Frazer’io buvo įprastas reiškinys XVII amžiaus pradžios kelionėse. Beje, Guentzeris pastebėjo, kad čigonės moterys nedėvi apatinių marškinių. 24 metų amžiaus keliautojui tai buvo erotinė patirtis. Apskritai Guentzerio piešiamas čigonų įvaizdis yra labai draugiškas ir neįtakotas neigiamų stereotipų, paplitusių to meto Europoje. Lietuvišką Guentzerio maršrutą iš Rygos sudarė Biržai-Salamiestis-Kupiškis-Jurgiškis-Andrioniškis-Anykščiai-Kurkliai-Balninkai-Giedraičiai-Paberžė-Pikeliškės-Riešė-Vilnius-Vievis-Žiežmariai-Rumšiškės-Kaunas-Zapyškis-Vilkija-Seredžius-Veliuona-Skirsnemunė-Jurbarkas-Ragainė-Tilžė-Karaliaučius.

Ilgiau Guentzeris buvo apsistojęs ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, kur atliko jį siuntusio cecho užduotis. Į Kauną Guenzeris su pakeleiviais atvyko iš Vilniaus per Vievį, Žiežmarius, Rumšiškes ir dirbo dvi savaites. Kelionės draugas Michelis ir Kauno „vaikinai“ juokėsi iš nušalusios Guentzero nosies, o vietiniai manė, kad jis serga venerine liga, aišku, tai pablogino šio amatininko reputaciją. Manytina, kad keliauninkas Kaune pameistrio darbą atliko Jungtiniame kalvių (kowal, faber ferarius), šaltkalvių (slosarz, faber serificus, serarius), katilių (kotlarz, ahenarius), ginklakalių (miecznik, gladiator) ir peilių dirbėjų (nozownik) ceche, kuris čia tikrai XVII a. pradžioje veikė. Vilniaus cechuose XVI a. pabaigoj tarp pameistrių minimi svetimšaliai lenkai, vokiečiai, italai. Atvykėliams reikėjo pristatyti gimimo metrikus, mokslo pažymėjimą ir kt. dokumentus, paskui svetimšaliai ceche naudojosi lygiomis teisėmis su vietiniais pameistriais. Knygryšių cechas Vilniuje ir Kaune privalėjo aprūpinti darbu ne tik savo narius, bet ir keliaujančius pameistrius (towarzysz), o darbo nesant išduodavo iš kasos pinigų išlaikymui. Pav., Krokuvoje XVI a. buvo mokama 15 gr. savaitei; čia vietinis pameistrys gaudavo vakarienę už 3 gr., o keliaujantis – už 2 gr. Apie Lietuvos cechų pameistrių privalomą keliavimą po kitus miestus ir šalis žinių stokojama, profesinės kelionė nebuvo detaliau reglamentuotos. Tiesa, 1687 m. pameistrių organizacijos statute nurodyta, kad pameistrys mūrininkas galėjo imtis pavyzdinio darbo meistro vardui gauti išbuvęs keturis metus pameistriu, įskaitant keliones svetur. Kaip nurodo Janina Rodkiewiczówna, XIX a. vietoj kelionių pameistriams buvo įvestas 15 rub. mokestis. Kaip atrodė Vilnius knygrišio pameistrio akimis 1803 metais galima sužinoti iš 1780 m. Maince gimusio ir Veimare dirbusio Adamo Henßo autobiografijos. Vilniuje praleidęs 6 mėnesius ir gana gerai įvertinęs vilniečių knygrišių meistrystę, prisiragavęs vietinio branttweino, 1803 m. pabaigoje per Kauną jis išvyko į Karaliaučių, o paskui į Dancigą. 1805 m. jis atvyko į Veimarą, kur apsigyveno ir perėmė knygų įrišimo verslą.

Šaltiniai: Augustin Güntzer,. „Kleines Biechlin von meinem gantzen Leben“. Die Autobiographie eines Elässer Kannengiessers aus dem 17. Jahrhundert. Brändle, Fabian and Dominik Sieber (ed). Köln, Weimar und Wien, 2002; Adam Henß, Wanderungen und Lebensansichten des Buchbinder-Meisters Adam Henß, Stadtältesten und Landtags-Abgeordneten der Stadt Weimar. Jena: Friedrich Frommann, 1845.