Diplomatų aprūpinimas kelionėse

Tuo rūpindavosi prie centrinių kelių ir vieškelių gyvenę valstiečiai su bajorais, nes tai buvo jų prievolė valstybei, kuri užtrukdavo savaitėmis, nes daugiausiai tiek laiko leista pasiuntiniams užtrukti viename valsčiuje. Tačiau žmonėms ši prievolė buvo sunki. Žinomas ne vienas atvejis, kai valčių seniūnai kreipdavosi į LDK valdovą, prašydami sumažinti prievolių naštą, nes dėl intensyvaus pasiuntinių judėjimo valstiečiai ne tik neturėdavo ko duoti svečiams, bet ir patys išsimaitinti. Pasitaikydavo, kad Maskvos pasiuntiniai net piktnaudžiaudavo padėtimi ir stengdavosi kuo ilgesnį laiką pasimėgauti nemokamais patogumais. Dėl to prailgdavo jų kelionės ir sulėtėdavo pasiuntinybių veikla. XVI a. LDK valdovas buvo nurodęs maskvėnams konkretų maršrutą ir laiką per kurį jie turėjo atvykti pas jį, kad mažiau būtų išnaudojami prie kelių gyvenę valstiečiai.

Analogišką aprūpinimą svetur turėdavo gauti ir LDK pasiuntiniai, nes tai buvo tarpvalstybinės teisės norma. Vis tik Maskvos valstybėje galiojo kiek kita tvarka. Užsienio pasiuntiniams, ypač didžiosioms pasiuntinybėms, neleista laisvai ir savarankiškai keliauti per kraštą. Jas prie sienos pasitikdavo pristavai ir lydėdavo. Be to, čia ne visada buvo galima gauti pilną pasiuntinių išlaikymą, nors tuo turėdavo pasirūpinti lydintys pristavai. Neretai susiklostydavo taip, jog būdavo ne tik nesuteikiamas aprūpinimas ir maistas, bet net drausta už savo pinigus jo įsigyti iš vietos gyventojų. Išskirtina informacija pasiekia iš 1600–1601 m. didžiosios Abiejų Tautų Respublikos pasiuntinybės į Maskvą, kuriai vadovavo LDK kancleris Leonas Sapiega. Ją išsamiai aprašė raštininkas Elijas Pilgrimovijus. Kelionės į Maskvą prasidėjo 1600 m. rudenį, pristavai pasitiko pasiuntinybę pasienyje, kurią bendrai sudarė apie tūkstantis žmonių. Kelionė buvo sunki tuo, kad nuolat vėlavo aprūpinimas – maistas, kurio tokiai miniai žmonių reikėjo daug. Tiesa, alkoholinių gėrimų pasiuntiniams maskvėnai buvo parūpinę ne tiek ir mažai, kurie kiekvienam pasiuntiniui paskirstyti porcijomis pagal rangą. Raštininkui Elijui paskirta porcija: puodelis vyno, pusė puodelio degtinės, trys kibirai midaus ir du kibirai alaus.

Įpusėjus kelionei maisto ir pašarų tiekimas pasidarė pakankamas. Pavyzdžiui, vienam kartui prasimaitinti reikėdavo mažiausiai 14 telyčių, 27 avinus, žąsų, druskos ir panašiai. Tačiau įdomu tai, kad pusiaukelėje iki Maskvos (spalio 10 d.), maskvėnai nusprendė vidurį laukų suruošti balių pasiuntiniams! Skubiai pastatė palapinę, kurioje jis vyko. Raštininkas Elijus kruopščiai ir iš ne itin geros pusės aprašė stalą ir maistą, kuriuo vaišinta: ant stalo pirmiausia dubenyje, kuris kokius penkis metus neplautas buvo, o prieš tai kažkieno lyg anglimi buvo išteptas, 5 rūgščius obuolius padėjo. Prie jų darė po burnelę paprastos degtinės, kurią gerdami patys maskvėnai gyrė ir liepė daugiau atnešti. Po valandėlės vietoje torto vištą atnešė, kuri buvo į tešlą, mažiausiai kokią savaitę laikytą, įvyniota ir klijais aptepta. Tuoj po to midų ant stalo pastatė, kurį ragaudami patys raukėsi ligi valios. Net bjauru dabar prisiminti, o žiūrėti dar blogiau buvo. Po to kiškį ant stalo atnešė, kuris gal prieš metus keptas, net supelėjęs. Valgant nei rankšluosčio, nei lėkščių, nei peilių nedavė, kaip pas juos priimta, viską pirštais graibėme. Ne ką geriau nusakytas šio maisto ruošimas virtuvėje, kai bojarinai apsirėdę taip pačiais puošniais drabužiais pešą žąsis ir doroja aviną. Tačiau tai buvo kelionės kasdienybė ir palyginus menkniekis su kokiais iššūkiais tekdavo susidurti diplomatams kelionėse. Svarbiausia, kad kelyje neužkluptų badas. Veikiausiai panašių dalykų būta ir pasiuntinybėse į kitas šalis. Tačiau į viską būdavo prisitaikoma ir žiūrima kaip į darbą.

Autorius: Tomas Čelkis.