Brastos

Šaltiniuose liudijama, kad vienais atvejais jų gylis siekdavo iki kulkšnių, kitais atvejais – iki šlaunų. Šių seklumų dugnas būdavo tvirtas, neklampus, nurinkti iškilę akmenys arba išdėlioti taip, kad sugultų kuo lygiau. Brastos buvo senosios sausumos kelių „kryžkelės“ – persikėlimų vietos per upes ir vandens telkinių susiaurėjimus. Link vienos galėjo vesti keli keliai, o persikėlus į kitą krantą jie vėl išsišakodavo savo kryptimis. Didelis brastų privalumas, kad jos buvo nesunaikinami „tiltai“, kurių nesugriaudavo gamtos stichijos. Tuo tarpu virš vandens pastatytus tiltus galėdavo nunešti arba apgadinti pavasario ledonešiai, o remontas kainuodavo brangiai. Dėl to brastos buvo daug „pigesnis“ įrenginys.

Kaip rodo šaltiniai, jos turėjo strateginę reikšmę to laiko valstybės viešajame gyvenime, kai kurios saugotos, ypač karo sąlygomis, kad jų neapžiūrinėtų šnipai ir neplanuotų per jas keltis svetima kariuomenė.

Kai kurios brastos turėjo tikrinius pavadinimus, liudijusius jų paskirtį, priklausomybę arba pavojingumą, pavyzdžiui Velnio brasta. Kitais atvejais LDK brastos vadintos valdovų vardais. Dar XVI a. dokumentuose minima Kęstučio brasta per Nemuną prie Krikštonių (Lazdijų r.), kuri seniau, veikiausiai, buvo valdovo didžiojo kelio elementas, nes iki dabar ten esama senkelių. Taip pat brastos pavadintos Vytauto vardu – Vytauto tiltas – akmeninė brasta Palenkėje Markove (Bransko valsčius). Ilgainiui šie pavadinimai iš žodinės tradicijos dingo, nes juos keitė šviežesnius įvykius liudiję pavadinimai, kaip antai švedų brastos ir keliai.

Keliantis brastų vietose neišvengiamai keliautojai sušlapdavo kojas, dėl to buvo patogiau ir maloniau važiuoti tvirtais tiltais. Tačiau per ilgus metus brastos įsikomponuodavo į LDK susisiekimo sistemą, nes link jų kaip kryžkelių vesdavo ne vienas kelias, o įprastų ir nusistovėjusių persikėlimo vietų nesinorėdavo keisti. Gana dažnai brastų vietose arba šalia jų statyti nauji tiltai. Tačiau buvusios senosios brastos dar ilgai neišnyko. Kadangi LDK ant tiltų rinkti muitai, tuo tarpu apmokestinti brastas buvo draudžiama. Visada atsirasdavo taupesnių žmonių, kurie rinkdavosi sušlapti kojas, nei mokėti muitus.