„Plėšikiška” Kuršių nerijos vietovardžių kilmė

Kuršių nerija dėl ypatingos gamtinės-geografinės, o politiniu požiūriu ekonominės-strateginės padėties, nuo seno viliojo atvykėlius, kraštas buvo kolonizuojamas, jame pastebimas didelis socialinis mobilumas. 13 a. antroje pusėje Kuršių neriją užėmė Vokiečių ordinas, ilgainiui pastatęs Pilkopių, Rasytės (Rossitten, Neuhaus), Ventės (Windenburg) pilis. Nerijos pajūriu nutiestas pašto ir prekybos kelias iki Rygos jungė Vakarų Europą su baltų kraštais. Tai įtakojo migraciją, senosios gyvenvietėse Kuncai, Nida, Rasytė, Šarkuva, Pilkopiai, Karvaičiai, Juodkrantė, Nagliai (Agila), Pervalka, Preila, Smiltynė, Kopgalis buvo apsigyventos vokiečių kolonistų, daugėjo žemaičių, o nuo XVI a. į Kuršių neriją kėlėsi žvejai, pabėgėliai iš Latvijos Kuršo. Todėl naujieji gyventojai pradėti vadinti kuršininkais, o apskritai iki XIX a. baltai Kuršių nerijoje sudarė gyventojų daugumą. Nustatyta, kad iš 388 Kuršių nerijos mikrotoponimų (kalnų, įlankų, miškų, pievų) 197 yra baltiškos kilmės (59 germaniškos, 9 finų, 105 yra vertimai, iš kurių pusė turi pirmesnę baltišką formą) (Kiseliūnaitė, p. 153-154). 

Nenuostabu, kad socialinis mobilumas, gyventojų migracija skatino vietinių gyventojų nepasitikėjimą, netgi priešiškumą atvykėliams, gimdė legendomis apipintus pasakojimus. Štai vienas iš jų. Vieną kartą Klaipėdoje buvo pagauti trys plėšikai, iš jų vienas vadinosi Schwarzeris (Juoderys), antras Preileris, trečias Nideris. Vietoj mirties bausmės pririšo juos prie plausto ir išplukdė į jūrą. Tačiau visi trys laimingai pasiekė Kuršių neriją, kur Schwarzeris įkūrė Juodkrantę, Preileris – Preilą, o Nideris – Nidą (Sereika, p. 18). 

Neaplenkė Kuršių nerijos ir romantikų kūryba. Karaliaučiuje gimęs rašytojas ir kompozitorius Ernestas Teodoras Amadėjus Hofmanas (Ernst Theodor Amadeus Hoffmann, 1776-1822) parašė apysaką „Majoratas“ (Das Majorat, 1817, lietuvių kalba 2004), kurios veiksmas vyksta menininko fantazijos atkurtoje jau griūvančioje Rasytės pilyje. Manoma, kad Rasytės pilis buvo pastatyta XIV a. viduryje ir priklausė Kryžiuočių ordino gynybinei sistemai. Ordino kelių į Lietuvą aprašymuose Rasytė minima kaip nakvynės punktas (Nachtleger) kelyje į Ventės pilį ir Žemaitiją, žinoma, kad 1389 m. čia buvo karčema. XVI–XVII a. sandūroje iš Rasytės pilies jau buvo likusios tik apgriuvusios sienos, 1748 m. minimi tik rūsiai ir skliautai (Safronovas, https://www.mle.lt/straipsniai/rasytes-pilis). Taigi, E. T. Hofmano gotikinio stiliaus kūrinyje aprašoma vietovė iš tiesų galėjo būti „atšiauri ir atkampi“ su „varnų kraupiu kranksėjimu“. Kuršių nerijos ir Rasytės pilies vaizdą ir mistiškų įvykių atmosferą rašytojui padėjo sukurti įspūdžiai, patirti jaunystėje, kelionėse po Rytų Prūsiją lydint giminaitį teismo tarėją. Vienoje ir šių išvykų jis esą išgirdęs apie kilmingos šeimos ginčus dėl Rasytės dvaro paveldėjimo. Pažymėtina, kad nuo XVI a. iki 1945 Kuršių nerija buvo Mažosios Lietuvos dalis, 1525–1701 priklausiusi Prūsijos kunigaikštystei, nuo 1701 Prūsijos karalystei, nuo 1871 – Vokietijai (įėjo į Rytų Prūsijos provinciją). Kuršių nerijos bažnyčiose, pradinėse mokyklose vartotos vietos žmonių kalbos (lietuvių kalba – iki pat I pasaulinio karo).

Šaltiniai: Dalia Kiseliūnaitė, Laima Simutytė, Kuršių Nerijos vietų vardai. Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 2005, p. 153-154; Vasilijus Safronovas, Rasytės pilis. Mažosios Lietuvos enciklopedija, https://www.mle.lt/straipsniai/rasytes-pilis; Remigijus Sereika, Vadovas po Kuršių neriją. Vilnius: Didakta, 2021, p. 18.