Kelionė – lenktynės su laiku!
Kelionių spartą rodo įveikto atstumo ir laiko santykis. Lyginant kelionių greitį galima pasakyti, kuris kelias buvo įveiktas greičiau, kuris lėčiau, o kuomet sugaišta nepaprastai daug. Viduramžių epochos pasakojimuose kelionės nusakytos kaip nelengvas „darbas“, kuriose tykojo nuotykiai ir pavojai, o svetimuose kraštuose keliautojai būdavo atsargūs ir įtarūs.
Pastarąjį jausmą dažnai sąlygojo vyravęs lokalus žmonių gyvenimas, sukdavęsis kelių dešimčių kilometrų spindulių aplink namus, kur viskas būdavo pažįstama ir sava. Istoriografijoje teigiama, kad brandžiaisiais ir vėlyvaisiais viduramžiais nuolatinė kasdienė erdvė būdavo 2–3 km. aplinka, kurioje vykdavo intensyviausias žmogaus gyvenimas. Tuo tarpu vedinas svarbesnių poreikių žmogus pėsčiomis nueidavo ar nujodavo 10–15 km. Tolimesni atstumai jau būdavo didesnės išvykos reikalas. Tokį vietinį judėjimą lėmė kaimiškas gyvenimo būdas. Tuo tarpu miestų gyventojai ar valdovo administracijos pareigūnai, suprantama, judėdavo platesnėse geografinėse erdvėse. Vėlyvaisiais viduramžiais pirkliai su pakrautais vežimais galėjo nukeliauti apie 30 km. per dieną. Nepaisant to, kasdienio gyvenimo ritmas buvo lėtas ir smarkiai priklausė nuo krašto gamtinių sąlygų bei jo apgyvendinimo. Kuo tankiau kolonizuotas kraštas, tuo geriau išvystyta susisiekimo infrastruktūra, leidusi sparčiau keliauti. Viduramžių Lietuvoje tą gerai rodo XIV a. pabaigos Vokiečių ordino riterių karo žygių aprašai. Ten, kur reikėdavo riteriams žygiuoti mišku arba dykra, jie per dieną pajėgdavo nukeliauti apie 3 mylias (1 vokiška mylia – apie 7,5 km), o pasiekus vietos gyvenviečių laukus arba kelius, žygio tempas paspartėdavo iki 5 mylių per dieną. Kelionė sulėtėdavo, jei tekdavo keltis per upes arba pereiti pelkes, kurių Lietuvoje buvo gausu. Dėl to rinktasi keliauti žiemą, kai užšaldavo vandenys ir sutrumpėdavo žygių atstumai. 1414 m. žiemą burgundų riteris Ghillebert'as de Lannoy, keliaudamas per LDK, tolimus atstumus važiavo užšalusių upių vagomis. Dažnu atveju tarp gyvenviečių būdavo atskiri žiemos ir vasaros keliai. Vasaros kelias būdavo ilgesnis, o žiemos trumpesnis ir greičiau įveikiamas. Yra paskaičiuota, jog vėlyvaisiais viduramžiais nekeičiant žirgų per dieną buvo galima nujoti vidutiniškai apie 46–53 km, o maksimaliai įveikti – 55–70 km. Išimtiniais atvejais žinią nešęs raitelis, keisdamas žirgus, galėdavo nujoti 91–106 km. Todėl žirgo greitis risčia buvo apie 6–10 km/h, o raito pasiuntinybės žygūno žirgas galėjo lėkti 11–12,5 km/h. Tuo tarpu greituoju šuoliavimu žirgas pasiekdavo 18 km/h greitį.
XVI a. LDK intensyvėjo kelionių sparta, nes teritorijoje buvo susiformavęs naujas gyvenviečių ir kelių tinklas, kuris plėtėsi ir XVII a. Nusistovėjo centriniai keliai ir vieškeliai, jų maršrutuose statyti tiltai, piltos žemgrindos. Visa tai gerino pravažumą ir lengvino keliones. Todėl, itin skubant, per dieną buvo galima nuvažiuoti net iki 100 km atstumą. Antai 1562 m. Lenkijoje sukūrus Karališkąjį paštą, kelio linija iš Krokuvos į Vilnių nuvažiuota per 7 d., t. y. apie 100 km per dieną, keičiant žirgus. O štai 1586 m. vokiečių keliautojas Samuelis Kiechelis iš Gardino į Vilnių važiavo nepilnas 3 dienas. Kai kurie LDK bajorai, esant reikalui, įveikdavo iki 1000 km kelią, o pirkliai iki 600 km ir dar tolimesnį atstumą. XVI a. tarp pirklių, prekiavusių LDK, klostėsi samprata, kad krašte nupirktos prekės turi būti kuo greičiau nugabenamos į didžiuosius uostus ne tik vandens, bet ir sausumos keliais. Dėl to svarbesni sausumos prekybos keliai būdavo pažymimi specialiais kelių ženklais – stulpais, kad prekybininkų vežimai neišklystų iš maršrutų. Tokią tvarką itin skatino Livonijos administracija, žymėdama prekybinius kelius stulpais su Rygos miesto heraldika. XVIII a. LDK daugelis centrinių kelių liko tokie pat kaip seniau, bet gyventojų mobilumas intensyvėjo. Panašiai kaip ir ankstesniais amžiais, gyvenvietes dažnai jungė atskiri vasaros ir žiemos keliai. Kelionės jais trukdavo skirtingais. Pavyzdžiui, iš Molėtų į Ukmergę vasaros keliu važiuota 9 val., o žiemą jau 7 val.; kelias Dubingiai–Vilnius važiuojant gerais arkliais vasarą įveikiamas per 9 val., žiemą – 8 val. O štai Naujamiesčio–Šeduvos kelias, kurio atstumas apytiksliai 36 km, buvo nelygus, vasarą pelkėtas, o rudenį ir pavasarį prireikdavo net visos dienos norint jį nuvažiuoti. Kelionių greitį akivaizdžiai sąlygojo gamta bei klimatas, todėl ne viskas priklausė net ir nuo pačių smarkiausių žirgų.
Red. AP 2022 02 22
Kiti pasakojimai:
">