A. Humboltas apie Kuršių neriją, 1829

Kuršių nerija nuo senovės iki XIX a. driekėsi vienintelis tinkamas kelias, jungiantis Prūsiją (Karaliaučių) ir Klaipėdą. Jo pagrindu susiformavo pašto kelias, kuris XVIII a. ėjo per Šarkuvos mišką, tęsėsi pamariu iki Kuncų, šakojosi į dvi atšakas, kurių viena ėjo pamariu, kita arčiau jūros, o nuo Rasytės iki Smiltynės tęsėsi pajūriu su atšakomis į Nidą ir Juodkrantę. Įvairiu laiku veikė šios keliauninkus aptarnavusios smuklės: Lotmiškio (Latten-Walde), Kuncų (Kunzen), Rasytės (Rossitten), Pilkopos (Pilkoppen), Nidos (Nidden), Karvaičių (Carwaiten), Naglių (Negeln), Juodkrantės (Schwarzort) ir Smiltynės (Sandkrug). Ryškų pėdsaką istorinėje sąmonėje paliko karalienė Luisė, Frydricho Wilhelmo III žmona, Kuršių nerija keliavusi keletą kartų (1802 ir 1807 m.). Veikė pašto stotys, kuriuose patiriamus nepatogumus aprašė, be kita ko, anglų keliautojas Johnas Carras, keliavęs Kuršių nerija 1804 m.

Per Kuršių neriją į Rusiją 1829 m. balandį keliavo vokiečių gamtininkas Aleksandras Humboltas (Alexander von Humboldt, 1769-1859). Dėl ledonešio „įstrigęs" Smiltynėje, su palydovais jis išmatavo potvynio srovės greitį, nustatė kompaso magnetinės adatėlės polinkio (inklinacijos) ir nuokrypio (deklinacijos) dydžius, aprašė penkias kriauklių ir tris kerpių rūšis. Kuršių nerijos kraštovaizdis jam paliko gilų įspūdį, laiške broliui Vilhelmui Humboltui rašė: „Iš visų tų neįtikimybių, ką esu regėjęs, ryškiausia yra nerija. Be to, čia, kaip tu žinai, kalbama gryna sanskrito kalba – lietuviškai"

Šaltiniai: Remigijus Sereika, Vadovas po Kuršių neriją. Vilnius: Didakta, 2021, p. 31; Nijolė Strakauskaitė, Kuršių nerija -Europos pašto kelias. Klaipėda: S. Jokužio leidykla, 2001, p. 9-25.