Pavojinga kelionė į Vilniaus Kalvarijas

Karaliaučius-Jurbarkas-Vilnius-Kaunas-Jelgava-Ryga Vilnius

Kaži kuomet jauna graži mergelė iš Kauno prieš Sekmines ėjo į Vilniaus Kalvariją. Einant per kalnus Panerio, iššoko iš miško keturi vyrai, visi barzdoti kaip ožiai, barzdos jų rudos kaip lapės uodega, plaukai stambūs kaip karklai, dviejų akys kreivos ir baltos kaip kumelės žvainos, vambros plačios kaip mintuvai, nosys užkumpusios kaip arklių prūsinių, bryliai surunguoti, sulaužyti, patys juosi, susitepę, švarkai trumpi, aptrūkę, palaikiai. Kožnas iš jų apsikaišęs su pikštilietomis, su ilgais peiliais, su strielbomis. Tie, perveizėję ryšelį mergelės ir nieko neradę, tarė: „Tu dėl turėjimo nieko neturi, bet tu pati mums suderėsi. Nesibijok, gausi prie mūsų duonos ir mėsos, darbo labai nedaug“...

Vakarop vyrai išsinėšino į mišką. Auštant sugrįžo, girdi, netušti: parsinešė apsčiai pinigų, plonų marškinių ir visa ko. Gaspadinė klausė: „Nu, ką sugreibėt šią naktį?“. Atsakė: „Ačiū dievui, gan pasipelnėm; bevažiuojąs, girdi, ponas, mes paukšt nušovėm vieną arklį, vežimas apsistojo; ponas šaudė į mus, bet persigandusio ranka virpėjo, šūviai nekliuvo. Dar su šoble perkirto mūsų Aleksiui petį, už tai sukapojom aną į kresnas. Tuo tikrai negerai, kad važnyčia išspruko, gali mus apskųsti ir žodį kam nereikiant duoti. Arklius su vežimu atpirko mūsų geras pakalninės šiapus Vilniaus karčemos rendorius Abraomas“. (Toliau pasakojimas apie užpultą Burbą iš Žemaičių, kuris apsigynė padedamas pakaliko (tarno), kalninės karčemos rendorių Ickę, pranešantį apie turtingus žmones, Panerių razbaininkų, kurie buvę sentikiai, išnovijimą ir pakorimą, p. 373-375).